2005-ųjų knygos: nuo elitinės literatūros iki vienadienio skaitalo

Vasario 14 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius jau ketvirtą kartą surengė praėjusių metų knygų aptarimą bei kūrybiškiausių literatūros kūrinių dvyliktuko rinkimus. Aušra Jurgutienė suformulavo orientacinę pokalbio kryptį: „Ar literatūra, kovodama su banalybe, pati netampa banalybe?“

Pasak A. Jurgutienės, viena dominuojančių tendencijų – populiariosios literatūros banga. Mokslininkė pranešime iškėlė klausimą, ar literatūra yra prisitaikėlė, ar disidentė? Kaip šiandienos literatūra parodo mūsų gyvenimo, o sykiu ir mąstymo apie gyvenimą, kaitą? Ryški retorikos, kalbos kaita – totalitarinius vertybių apibendrinimus keičia demokratinė retorika (ironija, paradoksai). Vertimai papildo demokratinį diskursą. Antra vertus, ar tai tampa natūraliu mūsų sąmonės diskursu? Kiek mažai turime įgūdžių būti laisva bendruomene: kritikoje pasigirsta priekaištų, esą rašoma per daug, todėl nespėjama skaityti. Tai – totalitarinio mąstymo liekana. A. Jurgutienė kėlė klausimą, ar kasmet gali gimti šedevrai? Postsovietinė individo laisvė nėra tik teigiama vertybė: ji skatina polinkį į vienadienę literatūrą. Šiuolaikinei kritikai ir kuriančiajai bendruomenei daro įtaką leidėjas, priklausomas nuo rinkos. Ką veikia rašytojai? Literatūrologės nuomone, praėjusiais metais prožektoriai krypo į literatūrą, paveiktą vadinamojo pragmatiškojo feminizmo. Pavyzdžiui, „Alma littera“ įsteigė „Madame“ seriją; tai literatūra, rašoma pagal pragmatiškojo feminizmo receptus. Į šią gretą įsiterpia ir Audronės Urbonaitės „Posūkyje – neišlėk“, Ugnės Barauskaitės „Dešimt“, deklaratyvi Zitos Čepaitės knyga „Neapšviestas kelio ruožas“, Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“. Tai – knygos, veikiamos komercinio diktato. J. Ivanauskaitė naujajame romane stilistiškai įmantriu stilium gvildena prostitucijos temą. Prostitucija – ribinė traumuotos moters būsena; pristatoma ištisa prostitučių serija. Romano viduryje pasirodžiusi ironija – stipriausia knygos vieta. Deja, pabaiga sekli. A. Jurgutienės teigimu, Lauros Sintijos Černiauskaitės apysakų, novelių ir pjesių knygoje „Artumo jausmas“ sukurtas vientisas pasaulis, kuriame kalba suraižyta tylos pauzių, o dabartis – vizijų. Tai elegantiško minimalizmo pavyzdys, kurį literatūrologė priskyrė kulinarinei literatūrai.

Eseistikos apmąstymus A. Jurgutienė pradėjo nuo minties, jog per subjektyvų santykį su laiku gebama daugiausia pasakyti apie dabartį. Kęstučio Navako eseistika („Gero gyvenimo kronikos“) virsta intelektualine gražbylyste. Pernai nespėta įvertinti knyga – Rolando Rastausko esė rinktinė „Kitas pasaulis“ (ji pasirodė 2005-aisiais per Vilniaus knygų mugę, tačiau su 2004 m. ženkleliu). Tai – ilgo dešimtmečio darbas, neturintis sau lygių: knygoje daromi gilūs postsovietinio pasaulio pjūviai, plėtojama Kito semantika, ryški artistinė būties manifestacija. Jūratės Baranovos „Meditacijose“ yra puikių esė apie J. Derrida, A. Šliogerį, tačiau nemažai ir eklektizmo. Dviejose G. Beresnevičiaus knygose („Paruzija“ ir „Pabėgęs dvaras“) susipina religijotyrininko ir eseisto patirtys. „Paruziją“ literatūrologė įvertino kaip pernelyg skubria ranka surašytus postmodernistinius žaidimus; „Pabėgusiam dvare“ ryškios suvaikėjusio arba superintelektualaus adresato paieškos. Kūrinių pabaigoms pristinga intelektualios koncepcijos.

Atskirai A. Jurgutienė aptarė ir vyresniųjų literatūrą, kurioje, kaip taikliai pažymėjo kritikė, dominuoja didingos ir taurios literatūros vaizdinys (R. Granausko „Kenotafas“, P. Dirgėlos „Arklių romansai“, J. Apučio „Vieškelyje džipai“). Deja, esama ir nuvėsusio humanizmo ideologijos. V. Martinkaus „Šuns mazge“ Sąjūdžio laikas mąsliau interpretuojamas – individas jaučiasi nesaugus, nesugeba susikalbėti su aplinka (tai – antitezė pasaulio susišnekėjimui).

Pranešimą mokslininkė užbaigė siūlymu į labiausiai pavykusių knygų dvyliktuką įtraukti R. Rastausko „Kitą pasaulį“, L. S. Černiauskaitės „Artumo jausmą“ ir S. Parulskio esė rinkinį „Miegas ir kitos moterys“.

Dalios Satkauskytės pranešimo pavadinimas – „Trumpų sakinių terorizmas“ – nusakė literatūrologės santykį su žurnalistiniu A. Urbonaitės romanu „Posūkyje – neišlėk“. Pasak tyrinėtojos, mūsų laikmečio literatūrai apibūdinti tinka citata iš Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių“: „Laikraščiai kuria literatūros istoriją“. D. Satkauskytė išsakė kritiškas mintis, skirtas J. Baranovai, kuri, nesusipažinusi su kontekstu, literatūrą laiko vien filosofinių idėjų iliustracija. Kalbėdama apie J. Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“, literatūrologė jį apibūdino kaip sunkiai skaitomą (ypač nevykęs stilius). Šią knygą ji siūlytų perkelti iš filosofinės literatūros lentynos (kuriai romaną priskyrė J. Baranova) į kičo lentyną. Ugnės Barauskaitės „Dešimt“ grįstas kasdieninės kalbos imitacija; struktūra – vienas labiausiai pavykusių knygos aspektų. U. Barauskaitę literatūros kritikė įvertina geriau už J. Ivanauskaitę. Talentas, be jokios abejonės, – Sigitas Parulskis. „Gali ginčytis dėl pasaulio koncepcijos, tačiau vis vien negali jo nepripažinti“, – teigė D. Satkauskytė. Ypač vykusi S. Parulskio knygos „Miegas ir kitos moterys“ pabaiga (stiprios paskutinės esė). Iš 2005-ųjų poezijos rinkinių mokslininkė išskyrė A. Marčėno „Pasaulius“, A. Andriuškevičiaus „(prieš)paskutinius eilėraščius“, Gintauto Dabrišiaus „Sviest akmenuką“, T. Venclovos „Sankirtą“, o iš eseistikos – K. Navako „Gero gyvenimo kronikas“ (sakėsi, jog gintų K. Navaką nuo tų, kurie jo esė laiko tuščiu žaidimu).

Algis Kalėda ir Jūratė Sprindytė iš praėjusių metų knygų derliaus pirmiausia išskyrė Vytauto Martinkaus „Šuns mazgą“ ir Alvydo Šlepiko novelių knygą „Lietaus dievas“. A. Šlepiko novelės lygintinos su A. Ramono proza. Abiejų literatūrologų nuomonės sutapo: „Lietaus dievas“ – šilta, išgyventa knyga, itin gražus adoravimas tokių vertybių kaip meilė, ištikimybė. A. Kalėdos teigimu, A. Šlepiko proza – tai grįžimas į vertybių pasaulį, knyga ypač šviežia dėl to, jog visa aplinka estradinė.

Jūratė Sprindytė teigė nesutinkanti su Aušros Jurgutienės išsakyta mintimi, esą vyresniųjų prozoje yra nuvėsusio humanizmo: taip kvestionuojamos vertybės. Pasak J. Sprindytės, šiandieninė lietuvių literatūra išgyvena klestėjimo, įvairovės tarpsnį. R. Rastausko „Kitą pasaulį“ literatūrologė apibūdino kaip šio autoriaus kūrybos centrą. Debiutantės Gabrielės Klimaitės „Liūdnas malonumas“ galėtų būti vertinamas kaip jaunosios kartos manifestas, pagrįstas konstruktyvumu, pragmatiškumu, lengva ironija. Anot G. Klimaitės, kalbėti apie dvasią – tai „šikti lotosais“. Ir G. Klimaitės, ir V. Martinkaus knygose yra gyvenimo visumos pojūtis (jaunoji rašytoja jį išreiškia gobeleno įvaizdžiu), abu autoriai turi ką pasakyti. Šiandieninėje retorikoje dominuoja šmaikštumas (jei esi šmaikštus, jau gali rašyti).

Donata Mitaitė teigiamai atsiliepė apie Alvydo Šlepiko novelių knygą „Lietaus dievas": autorius moka iš banalybės padaryti gerą literatūrą. Nors ne viskas kritikei patiko (paskutiniame apsakyme esama melodramiškumo). D. Mitaitei susierzinimą kėlė 2005-ųjų eseistika. Kaip neblogas knygas ji išskyrė V. Kukulo „Judas taipogi danguj“, T. Venclovos „Sankirtą“, Z. Čepaitės „Neapšviestą kelio ruožą“.

Anot Solveigos Daugirdaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Artumo jausmas“ – gana aukšto lygio literatūra, tačiau turinti moterų žurnalo mentalitetą (trūksta intelektualumo). A. Jurgutienė paprieštaravo S. Daugirdaitei, teigdama, jog L. S. Černiauskaitės prozoje neįžvelgia jokio infantilizmo. Į diskusiją įsitraukusi Elena Baliutytė teigė vertinanti „Artumo jausmą“ už stilių, primenantį drugelių plevenimą, tačiau į pabaigą knyga pabosta. Kalbos problema iškyla skaitant Z. Čepaitę (jos sakinys lėkštas).

Ką iš 2005-aisiais išleistų knygų ir šiandieninės literatūros tendencijų išskyrė Loreta Mačianskaitė? Jos manymu, kai kurių autorių vardai nusidėvėję. Pavyzdžiui, S. Parulskio ar J. Apučio: „Miegas ir kitos moterys“ ar „Vieškelyje džipai“ – tai knygos, kuriose iš anksto žinai, ką rasi. 2005-ieji – banalybės legalizavimo metai: Sonata Paliulytė gavo prizą už poetinį debiutą, o Jurga Ivanauskaitė apdovanota Nacionaline premija. Dėl J. Baranovos įtakos kultūriniam gyvenimui L. Mačianskaitė laikėsi D. Satkauskytės išsakytos pozicijos: J. Baranova – „kritikė“, aptarnaujanti banalybę; ji literatūrologiją suvokia pernelyg paprastai (literatūra redukuojama iki filosofijos). Ne vieno Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus nario nuomone, J. Baranovos tekstai – literatūros profanavimas; tai žmogus, visiškai nepažįstantis literatūros konteksto; blogiausia, kad ji literatūriniam gyvenimui daro nemažą poveikį. L. Mačianskaitė kaip įdomų reiškinį išskyrė atsiradusią anoniminę kritiką (Castor&Pollux iš „Šiaurės Atėnų“), kuri, priešingai nei J. Baranova, demaskuoja banalybę. Kokiu būdu tai daroma – atskiras klausimas. Naujas atradimas – Gintauto Dabrišiaus eilėraščių knyga „Sviest akmenuką“. Literatūrologė prisipažino gerbianti V. Martinkaus „Šuns mazgą“, simpatizuojanti Ugnės Barauskaitės romanui „Dešimt“. Į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką pirmiausia siūlė R. Rastausko „Kitą pasaulį“. G. Beresnevičiaus „Pabėgusio dvaro“ problema – įžūlus Daniilo Charmso plagijavimas.

Gintarė Bernotienė teigiamai atsiliepė apie G. Dabrišių, D. Kajoką (jos nuomone, „Karvedys pavargo nugalėti“ pranašesnis už A. Andriuškevičiaus „(prieš)paskutinius eilėraščius“), A. Marčėno „Pasaulius“ (kaip reta filologinė knyga). Kalbėdama apie V. Kukulą, teigė, jog jai mielesnės kitos jo knygos: „Judas taipogi danguj“ slegia, jaučiama inercija.

Gitana Notrimaitė aptarė jauniausių, dar tik pradedančių rašyti moterų poeziją. Į jos akiratį pakliuvo S. Paliulytės „P.S.“, J. Butkytės „Voratinkliais apsigobusios“, E. Striogaitės „Vienišėja“; atskirai aptarta ir nauja Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščių knyga „Dėkoju už alyvas“. Pirmas įspūdis, skaitant S. Paliulytę, – sugrįžo Salomėja Nėris. „P.S.“ – infantili poezija. Pirmojoje J. Butkytės knygoje vengiama sentimentalumo (ta pati tendencija regima ir T. Marcinkevičiūtės rinkinyje „Dėkoju už alyvas“), autorė gerai jaučia žodį, kalbėjimas futuristinis; kartais pernelyg užsižongliruojama. Enrikos Striogaitės „Vienišėja“ – elegantiška lyrika; taiklios metaforos, užbaigta forma. Pavykęs antrasis knygos skyrius – „kas vakarą“. Donata Mitaitė nesutiko su tokiu teigiamu „Vienišėja“ tekstų vertinimu; jos manymu, E. Striogaitė bando daryti poeziją iš nieko.

V. Gasiliūnas nusivylė Liongino Šepečio atsiminimų knyga „Neprarastoji karta: siluetai ir spalvos“. Įdomi Petro Rakštiko miniatiūrų knyga „Vėjas, lapas ir rakursas“; vertas dėmesio Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas“, Donaldo Kajoko „Karvedys pavargo nugalėti“, Alfonso Andriuškevičiaus „(prieš)paskutiniai eilėraščiai“, Mariaus Ivaškevičiaus „Artimas miestas“.

Prozą apžvelgė Nerijus Brazauskas („2005 m. lietuvių romanai, arba realizmo renesansas“). Išskirti trys šiandieninio romano tipai: realistinis, modernistinis ir istorinis.

Loreta Jakonytė aptarė praėjusių metų vaikų ir paauglių literatūrą, o į dvyliktuką siūlė įtraukti A. Šlepiką, K. Navaką, G. Dabrišių.

Vis nesibaigiant diskusijoms, vis dėlto sudarytas 2005-ųjų kūrybiškiausių knygų dvyliktukas (autorių pavardės pateikiamos pagal abėcėlę):

1. Aputis, Juozas. „Vieškelyje džipai“: novelės; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;

2. Černiauskaitė, Laura Sintija. „Artumo jausmas“; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;

3. Dabrišius, Gintautas. „Sviest akmenuką“: eilėraščiai; „Nemuno“ leidinys Nr. 62, 2005;

4. Kajokas, Donaldas. „Karvedys pavargo nugalėti“: eilėraščiai; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;

5. Klimas, Ramūnas. „Maskvos laikas“: romanas; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;

6. Marčėnas, Aidas. „Pasauliai“: ei¬lėraščiai; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;

7. Martinkus, Vytautas. „Šuns mazgas“: apysakos; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;

8. Navakas, Kęstutis. „Gero gyvenimo kronikos“: esė; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;

9. Parulskis, Sigitas. „Miegas ir kitos moterys“: esė rinkinys; Baltos lankos, 2005;

10. Rastauskas, Rolandas. „Kitas pa¬saulis“: esė rinktinė; Apostrofa, 2004;

11. Šlepikas, Alvydas. „Lietaus dievas“: novelės; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;

12. Venclova, Tomas. „Sankirta“: eilėraščiai; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005;