Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai

2011-03-08
12-oji Vilniaus knygų mugė: asmeniškai


Prieš didįjį renginį vykusioje spaudos konferencijoje džiugiai palinksėjau Lolitos Varanavičienės, Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentės, žodžiams: „Knygų mugė vis labiau tampa kultūros forumu, ne pirkimo-pardavimo vieta.“ Tikrai! Man, jau daugelį metų linkusiai ieškoti knygų bibliotekoje, retą beperkančiai, šis šūkis galioja nuo pradžių pradžios – mugė yra būtent literatūrinių renginių, diskusijų, tiesiog – Knygos auros šventė.

Savąja „bibliotekine nuostata“ šįkart, pasirodo, neprašoviau pro šalį. Interpretuodama mugės devizą „Už teisę skaityti!“, LLA (vienos iš organizatorių – greta „Litexpo“ ir „Lietuviškų knygų“ funkcijas perėmusio Tarptautinių kultūros programų centro) vadovė ne akcentavo, kad knyga tampa pernelyg brangi kiekvienam mirtingajam, bet teigė, jog būtinybę pirkti naujausias knygas turėtų keisti galimybė jas rasti bibliotekoje.

Tad be sąžinės graužaties ne grūdausi prie prekystalių, bet vaikštinėjau erdviuose (tai kimšte prisikimšusiuose, tai apylaisviuose) „Litexpo“ plotuose iš vieno renginio į kitą, žinia, nė neketindama aprėpti visumos.

 

I. M. K. Čiurlionio ir Justino Marcinkevičiaus aura

Garsiai skelbus, kad šiųmetė Vilniaus knygų mugė skirta Česlovo Milošo metams, galiausiai, matyt, susigriebta, kad ir M. K. Čiurlionis – jo 100-ųjų mirties metinių proga – nusipelno pagerbimo. Tad oficialioje atidarymo ceremonijoje labiausiai sklandė jo dvasia – renginį vedė Rokas Zubovas, prisėsdamas ir prie baltojo fortepijono, tada, žinoma, M. K. Čiurlionis tiesiogiai bylojo erdvioje konferencijų salėje gausiai susirinkusių klausytojų sieloms. O Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas, po sveikinimo žodžių scenoje perkirpę simbolinę juostą, nuo jos atsikirpo po fragmentėlį – mat iš M. K.Čiurlionio knygos puošybos ženklų ji buvo sudaryta.

Knygų mugę, kaip ir šiųmetę Vasario 16-ąją, likimas paženklino Justino Marcinkevičiaus netektimi. Tad, suprantama, ir Tautos poeto (šis titulas šiomis dienomis skambėjo daugelio lūpose) dvasia tai sklandė minioje, sūkuriuojančioje tarp knygomis nukrautų lentynų, tai nejučiomis įsisukdavo į vieną ar kitą renginį – ne tik formaliąja tylos minute (ja Poeto atminimas pagerbtas ir per atidarymo ceremoniją), bet ir konkrečiais apmąstymais, ko netekta ar, greičiau, gauta: juk niekur nedingo ne tik Poeto kūryba, bet ir suteiktos moralinės-pilietinės pamokos.

Štai dar vienai šiųmetei jubiliatei –­ Gabrielei Petkevičaitei-Bitei (1861–1943) skirtoje valandoje (renginį organizavo Panevėžio viešoji G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka ir Kraštotyros muziejus), pristatant neseniai išleistą jos „Karo metų dienoraščių“ tritomį kalbėjusi prof. Viktorija Daujotytė sugretino šias dvi asmenybes – įsipareigojimu savo tautai „aukštąja tarnybos linija“. Net, regis, pati stebėdamasi, Profesorė galėjo įvardyti konkrečias paraleles: Justino Marcinkevičiaus gražią kalbą, atidarant pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą, ir ne mažiau gražią Bitės kalbą, pradedant Steigiamąjį suvažiavimą…


Bent jau Profesorės dėmesys Poetui tikrai ne proginis, tragiškos akimirkos inspiruotas… Štai visai netikėtai prieš antrosios mugės dienos rytinį renginį – V. Daujotytės knygos „Patirties žodynas: populiaroji literatūros fenomenologija“ ir Birutės Jasiūnaitės knygos „Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje“ pristatymą – atsivertus pirmąjį šio „Patirtes žodyno“ puslapį, akis tuoj užkliuvo už pačią pirmąją pastraipėlę baigiančių skliaustelių: „(pasitikrinkime, ar dar girdime priegaides, ypatingąją lietuvių kalbos melodiją, skiriančią ir žodžių reikšmes; prieš daug metų Justino Marcinkevičiaus ištarta būsenos viršūnė: su klausančia ir klausiančia dvasia)“... Beje, po renginio užsilikusiesiems autografo, Profesorė pusiau juokais ištarė: reikėję boikotuoti, nepirkti... Išties, ir labai ieškodamas, kažin ar mugėje būtum radęs kitą, vien tekstinę knygą, įvertintą pusšimčiu litų, kaip tai šiuo atveju padarė Vilniaus universiteto leidykla. Bet galbūt taip išbandoma mūsų pagarba ir ištikimybė Profesorei? O išbandymą, ypač dabar, norėjosi išlaikyti.

Pagarbos Justinui Marcinkevičiui liudijimų būta ir gana netikėtų. Štai Alfredo Ericho Senno knygos „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ pristatyme dalyvavusi JAV ambasadorė Anne E. Derse ne tik tarė (lietuviškai, tegu ir iš rašto) pagiriamąjį žodį savo tautiečiui, Viskonsino universiteto profesoriui, Lietuvos istorijos ekspertui, bet ir prisiminė, regis, dažnai iš akių išleidžiamą žaismingąją mūsų Poeto kūrybos spalvą. Beje, žaismingumu ir humoru buvo nuspalvintas visas renginys, o šią nuotaiką labiausiai skleidė garbiojo svečio asmenybė. Pokalbio dalyviai –­ prof. Alfonsas Eidintas ir prof. Egidijus Aleksandravičius, kadaise stažavęsi pas šį „lietuviakalbį“ istoriką (gimusį JAV šveicaro ir lietuvės šeimoje), prisiminė savo nuostabą dėl Mokytojo darbo metodų: sovietinės mokyklos įpratintiems, kad galima remtis tik archyviniu dokumentu (nors, kaip ironizavo E. Aleksandravičius, tai būtų KGB raštas apie išvežamiems į Sibirą žmonėms tiekiamą karštą pieną ir kitokius patogumus), buvo netikėta, kad, rašant istorinius veikalus, naudojami interviu, žmonių pasakojimai... Pristatomos knygos autoriui teliko pajuokauti: esąs žmogus, kuris rašo istoriją „be dokumentų ir faktų“ (bei pridurti: jo „Lietuvos istorijos institutas“ buvusi lietuviškoji emigracija – štai V. Mickevičius-Krėvė, artimas tėvų draugas, jį mokęs rusų kalbos). Viso pokalbio nuotaika tikrai atitiko įžangos toną, viliūkiškai (įžūliai?) nukirtusį pagarbios tylos minutę: ambasadorė pacitavo savo pirmosios lietuviškai perskaitytos poezijos (Justino Marcinkevičiaus poemos „Grybų karas“) posmą: „Ei, tai vija, / Pinavija, / Visą dieną / Grybais lyja.“

 

B. d.



Astrida Petraitytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą