gal tu čigone

o tu ką, paskaitas rengiesi skaityt jiem

narkomanų tabors lenkias tau

man garbė. esi talentingas. tavo tekstai - nuotykis. lenkiu žilstelėjusią galvą.

Ačiū, Jums, už komentarą.

Ačiū, kad parašėte išsamiai. Perskaičiau Jūsų atsakymą ir supratau, ką norėjote pasakyti.

Sutinku, kad mano pirmoji reakcija buvo per daug asmeniška. Užuot atsakęs į konkrečias pastabas apie tekstą, perėjau prie Jūsų kaip skaitytojo ir kūrėjo. To nereikėjo daryti.

Kritika kūriniui, net jeigu ji griežta, yra naudinga tuo, kad priverčia autorių dar kartą pažvelgti į savo tekstą. Su visomis Jūsų pastabomis galiu nesutikti, bet tai nereiškia, kad jų nereikia išgirsti.

Todėl siūlau grįžti prie to, nuo ko ir prasidėjo mūsų pokalbis – prie tekstų. Jei perskaitysite dar ką nors mano parašyto ir turėsite pastabų, mielai jas perskaitysiu. Galbūt kai kurioms pritarsiu, kai kurioms ne, bet tikiuosi, kad galėsime kalbėtis būtent apie kūrinį.

Geros dienos ir Jums.

„…voveraitė nėrė pro atvirą langelį, skardiniais stogais, mojuodama uodega."

    Čia klaidos nebuvo. Pradinis variantas „...nėrė pro atvirą langelį, skardiniais stogais, mojuodama uodega“ yra visiškai taisyklingas ir netgi vaizdingesnis. Antrasis veiksmažodis („nubėgo“) čia nebūtinas, nes pats žodis nėrė jau reiškia greitą judėjimą, o skardiniais stogais nurodo judėjimo kelią.

Ačiū už išsamų komentarą. Šį kartą atsakysiu ne į Jūsų ironiją, o į konkrečias pastabas apie tekstą.

Dėl vieno dalyko sutinku visiškai: tekste yra gramatinių ir skyrybos klaidų. „Nebūtu“ turi būti „nebūtų“, o kai kur trūksta kablelių. Tai klaidos, ir nėra prasmės jų vadinti menine laisve. Jas taisyti reikia.

Tačiau čia prasideda mūsų nesutarimas.

Ne kiekviena neįprasta sakinio konstrukcija literatūroje yra gramatinė klaida. Kartais ji gali būti sąmoningas pasakotojo kalbos pasirinkimas. Todėl Jūsų klausimas apie sakinį „Kai pamatėm keturios mažos voveraitės...“ yra pagrįstas. Aš galiu persvarstyti šį sakinį, tačiau nemanau, kad vien konstatavus, jog norminė forma būtų „keturias“, jau įrodyta, kad dabartinė forma neturi jokios meninės funkcijos.

Mano tekstas parašytas pasakotojo, kuris prisimena vaikystę, balsu. Jame sąmoningai susiduria buitinė kalba, groteskas, vaikiškas matymas ir absurdiškos asociacijos. Galima ginčytis, ar man pavyko tai įgyvendinti. Čia jau yra literatūrinės diskusijos klausimas.

Taip pat sutinku su Jūsų pastaba dėl kūrinio pradžios. Kiaulienos epizodas yra labai intensyvus ir gali nustelbti pagrindinę voveraitės istoriją. Tai man pačiam įdomi pastaba, ir svarstysiu, ar šios dalies nereikėtų trumpinti.

Tačiau su teiginiu, kad tekstas yra „grafomanija“, „literatūrinis nevalyvumas“ ar kad „po grotesko fasadu nieko nėra“, nesutinku. Tai jau nėra argumentai apie konkretų sakinį, kompoziciją ar personažą. Tai yra vertinamieji teiginiai apie autorių ir jo kūrybinius gebėjimus.

Jūs pats labai teisingai parašėte: „Jeigu manai, kad mano konkreti pastaba dėl tavo teksto yra neteisinga – labai gerai, argumentuok konkrečiai.“

Aš siūlyčiau laikytis būtent šios taisyklės.

Galime ginčytis dėl sakinio, metaforos, kompozicijos, sintaksės, ritmo, grotesko ar pabaigos. Tai man įdomu.

Bet nemanau, kad norint įrodyti, jog sakinys blogas, reikia pavadinti jo autorių grafomanu.

Todėl iš Jūsų komentaro pasiimu tai, kas susiję su tekstu: konkrečias klaidas, kompozicijos pastabą ir klausimą dėl sintaksės. Visa kita palieku Jums.

O dėl voveraitės – man vis dar atrodo, kad jos istorija prasideda tik tada, kai tėvas atidaro langą.

Ir paskutinis sakinys – „Betvarkėje mėtėsi voveraitės daiktai“ – man tebėra svarbiausia kūrinio vieta.

Dėl jos galime ginčytis.

Turiu teisę kritikuoti ir nesutikti su piktybiniais žmonėmis. Neįdomu, daug klaidų AI išmeta - būk protingesnis - neskaityk.  Galvoti kad be tavęs niekas kitas nežino ir tik tu gali pasakyti -  neskamba sveikai. Kada išmoksi sveikai bendrauti - tavo pastabos nesukels neapykantos. Jeigu tai viskas ką tu moki - geriau neskaityk šito šūdo , kuris tau kelia tik tokias mintis. Nesi laukiamas. Nesi įdomus.

Naudojant AI reikėtu paklausti  nekanceliarinio stiliaus klaidų. O tai atrodai kaip robotas. Nesuvokentis literatūros. Gal tu ir mokytojos numylėtinis , nes rašai laikraštiniu stiliumi. Kanceliariniu. Ir tai skaitai kaip literatūrą? Tavo eilės darosi bevertės , nes pats parodai , kad už tave viską daro tavo AI.

1. „tarsi tiksėtu laikrodis" > „tarsi tiksėtų laikrodis".

2. „Atsidėkodama – ji tapdavo…" > „Atsidėkodama ji tapdavo…". Brūkšnys čia nereikalingas.

3. „sklido maunama ją ant iešmo" > „sklido, ją maunant ant iešmo".

4. „Kepant kiaulių smegenis užgrodavo…" > „Kepant kiaulių smegenis, užgrodavo…".

5. „Užpilus pieną… smegenų – užgrodavo pilna sudėtimi…" >​ „Užpilus pieną ant spragsinčių smegenų, Šiaulių kamerinis užgrodavo pilna sudėtimi.“

6. „Iš kaimo parsivežėm slapta nuo tėvo ." > „Ją iš kaimo parsivežėm slapta nuo tėvo."

7. „Kada sugrįžau pajutau gaivų orą, kiaulės kvapo nebuvo" > „Kai sugrįžau, pajutau gaivų orą – kiaulės kvapo nebuvo."

8.„…voveraitė nėrė pro atvirą langelį, skardiniais stogais, mojuodama uodega." > „…voveraitė nėrė pro atvirą langelį ir nubėgo skardiniais stogais, mojuodama uodega."

9.  ​„Kai pamatėm keturios mažos voveraitės, per giminės balių pagavom.“ >  ​„Kai pamatėme keturias mažas voveraites, per giminės balių jas pagavome.“

10. Dialoguose: trūksta brūkšnių prieš replikas, o kai kur reikia kablelių:
„– Nu ir kur tu ją dėsi? – net nepažiūrėjo į mane.",
„– Graži labai, užauginsim…",
„– Kam tau tas vargas? Paleisk, ir tėvai užaugins."

11. Be to, keliose vietose trūksta taškų sakinių gale.

;)

Ačiū už Jūsų komentarą. Mano mintimis kiekvienas savaip interpretuoja kūrinius dėl skirtingos pasaulėžiūros ir įspūdžių. Tačiau norėjau tik pabrėžti vieną motyvą ir kodėl būtent taip jis atsirado.

„Keturi veiksmažodžiai iš eilės (kuždėjo, skambėjo, virpėjo, budino) apie tą pačią melodiją. Vienas tikslus veiksmažodis būtų pasakęs daugiau nei keturi apytiksliai."

Suprantu, jog rodos per daug veiksmažodžių, tačiau juos parinkau dėl jų veiksmo „aštrėjimo" lyg iš miego budinanti aplinka garsėja. Nuo smulkaus kuždesio iki kūno virpėjimo ir galų gale pabudimo.

Dar norėjau pasakyti kad man labai patiko Jūsų kūrinys „Sakinys".

Netikiu ateiviais. Bet Jūs - vienas jų. (:

Palatai, ačiū. Man patinka tavo komentarai, pastebėjimai taiklūs – bet nemanau, kad visi kūrinėliai turėtų būti vienaplaniai, dėl to ir "..." arba "–" kad reikšmes nuleistum sau į gelmę ir permąsčius gautum rezultatą, o kaip krypties nuoroda – "žilvitis", "ežia". Šiaip, palata esi šaunuolė, neišsigąsk vienokių ar kitokių nepataikymų – praktika yra pagrindinė mūsų mokytoja, o tokios analizės kitiems atveria akis ir padrąsina, spalvas pavadinti tikrais vardais.

fonas – papildoma erdvė skaitovui atsistoti... o haikiukų man įdomių pateikei, gal ir maniškis kada prie jų glausis, nors man ne tai svarbiausia – pilna pieva kriaušių, šienauti negaliu – drabstosi, basas vaikščioti ne – vapsvos; tai aš jas į trieilį ir tegul dainuoja... norėjau dar kitų variacijų pateik, bet kad tiek visko prirašėt.. ačiū už komentarą – labai patiko.

:)) sveikas iš palatos išlindęs į eiliukus..

nuo pradžių esi neeilinė ir net komentaruose. Nepavark.

tu skerdikė