Šalti ašaros lašai virsta ledu, nors už lango tyliai šypsosi saulės spinduliai pasislėpdami už miškelio. Kur jie dingo? kas žino? Tyliai groja žiogas, klausomės...Ką girdime jo skambioje melodijoje?
Mano ausys išgirdo dainą tylią ir ramią, kurią kažkada sugrojo jis vaikystės „Kuprelis“...
Ką išgirdo tavo širdis? Jaučiu ji pilna rūpestėlių, nežinomybės ir laukimo...gal klystu -  na geriau jau klysčiau, negu tavo širdį slėgtų kasdieninis nerimas dėl ateities, rytdienos ir nesibaigiančių darbų rutinos.
Na taip tu žinai, ko nori ir tu girdi savo širdies dainą, tik kas gali kartu jos klausytis, namie laukiantys artimieji ar tyliai mieganti „Lakštingalų sala“ beržynėlio pavėsyje apsigaubusi sidabro skara, kurioje skamba lakštingalos lopšinė, ta, kurią tu  tyliai padainavai kažkada jaunystėje palinkęs prie pirmagimės dukrelės... tyli ji aidu liko tavo mintyse, meilė artimam ir tave suprantančiam žmogui, tegul skamba ta žiogo daina jums drauge, o mano širdis girdi ją kitą ramią ir paslaptingą lyg maldą, kuria kartoja mėlynos dangaus akys ir tylus tavo žvilgsnis tada, kai tyliai žvelgiame į besileidžiančios saulės spindulius už žalio beržynėlio...
Skuba lekia laikas, daug galvoju, kaip padaryti tai ką turiu širdyje.