Kai einu į susitikimą su geru draugu, pradedu jaudintis labiau, nei eidamas sakyti kalbą prieš didžiulę auditoriją. Susitikus, kai jau draugą matau akimis, pradedu ypatingai šypsotis - tai vadinu laime, kuri kiekvieną kartą tokia pat maloni. Tik dabar, savo draugus matydamas vis dažniau, su vienais bendraudamas tik internetu, o kitus dar menkai pažindamas, retai taip jaudinuosi, retai būna taip malonu.

Tiesa, esu laimingas visada, ir jei šypsena pabėga, tai tik dėl to, kad bandau mintimis kokį riešutą sutraiškyt.

Laimės šaltinių turiu ir kitų, kai kurių visai nesuprantu... Pavyzdžiui, žiūriu filmą apie tai, kaip gražią merginą akmenimis mėto(Stoning Of Saraya M), ir man ir ašaros kaupiasi, ir iš dalies laimingas esu, nes žinau, kad tokie dalykai vyksta, kad tiems, kas bandė ar bando nuslėpti, nepavyksta...