Neturėjo geros motynos

Per keletą varstų nuo sodos atstu, pamiškėj, iškartose, pastatyta trobelė siaura, aukšta, lentiniu stogu apklota, baltu kaminiuku pagražinta, kiokso viduryj dirvono kaip gandralizdis ant vėjo atgairės, be jokio medelio, be tvoros mietelio, be jokios kitos pastogelės. Toli, dauboj, atskardyj, matyti krūva sniegų sukasta ir lopetikė įsmeigta; ten turbūt vanduo semiamas: numanyti po kaupuoto tako, suminto nuo trobos staigiai į daubą ligi tai krūvai sniego; svirties nėra: kaip norint vargiai yra vanduo semiamas.

Trobos langai užburbėję, užšalę, net baltuoja iš lauko. Nors girė čia pat, vienok vėjas neįpučia šilimos, o virbo nė pašėlusio nėra pas trobą dėl pakūrenimo pečiaus. Pringelis mažas, tas pats be grėdų, per tai pripustytos visos kerčios sniego. Užduryj, kertelėj, užsiglaudusi stovi šėma karvelė, pridengta dar kaži kokiu škarmalu, o dėlto susitraukusi, sukimbusi nuo šalčio; mažai pakreikta, menkai pašerta; pajutusi kokį brazdesį, tujau birbia graudžiai, gedauja paprasto šilto gėralo.

Trobos durys šlapios, apšarmojusios nuo trupučio vidaus šilimos; viduj lubos varvančios, prišarmojusios, sienos naujai subudavotos, nesukritusios ant kiminų, dar pakėžusios, vėjo kiaurai perpučiamos. Pečius nors dar naujas, bet jau suskilęs, visi šonai supleišėję; pečangyj įtaisytas vąšelis, kur verdama valgyti, po pečkos uždarytas paršelis; asla negrįsta, šlapia, purvuota, trobelė nors ankšta, bet čyst maželelė, o toje pačioj sukrauta visa nauda gyventojų. Pasieniais sustatinėti ant padačkų maišgaleliai su bulbėmis, pelais, grūdgaliais, miltais; pastatyta pamazginė bačkelė, ušėtkelis prisūdytas mėsos, vandeninis viedrelis apšalęs, karvamilžė rankinelė, kiaulinis indelis, katilelis, puodelis verdamasis, viedrelis rūgščių batvinių, kitas indelis su kopūstais, krepšelis, šluota, kačerga kerčioj, neatbūtinai reikalingiausiais daiktais prigrūsti visi pasieniai. Pas duris kerčioj pataisyta lentyna; ten puodeliai su pienu, rakandelė, bliūdeliai, torielkos, baltas krūželis, skleinyčia, šaukštai, samtis, menturis, druskinelė, lašinių ir užkulo šmoteliai ant lentikės, sulankstytas samovarelis, šukėtas čaininkelis ant viršaus pastatytas. Tarplangyj, kerčioj, stovi stalelis, kitą sykį buvęs polėruotas, kaip gaidys per šalčius ant vienos kojos, bet nebenusitūrįs, nulinkęs į vieną galą, kuriame, paremtas šakaliu, dar truputį svyruoja. Dvi krasės lendrinėms sėdenėms, su nutrinta jau polėra; toliau, pasienyj, lova gan apsti, uždengta kromine apklote, dvi pagalvės padėtos. Po lovos uždarytos vištos; greta lovos pakabintas lopšys ant lingynės. Tarpe lovos ir pečiaus pastatyta skrynė, sienoj per skrynę sukalinėtos gembės ir sukabinėti drobužiai, turbūt išeiginiai, nes pridengti margine drobule; iš apačios matyti kašmirių kvalbonai, kailinių rudi kailiai - vilkenų ir šunenų, gelumbe traukti, kortinės kelnės, perkelinis sijonas ir teip maišyti vyriški ir motriški drobužiai. Pas pečių ant suolelio išdraikyti skurleliai vaikų rėdomos lėlės.

Tarpę tokio susikrovimo asloj nieko nebėra erčios: nuo stalo ligi lopšio, nuo pečiaus ligi lovos mažne dasiekiamai; tokioj ankštinybėj aslą vis prišnerkšta ir primyniota.

Lovoj, pasieny, sėdėjo trys vaikai, apvalkstyti menkoms, nudriskusiomis jupelėmis, papūrusioms galvelėms, rankelėms ir noselėms raudonomis nuo šalčio; lopšyj čirpė išparpusiu balsu ketvirtasis, dar čyst mažas. Ant lovos krašto sėdėjo moteriškė, apsivilkusi multaniniu sijonu, trumpais aplopytais kailiniukais, galvą skepetu apskritai surišusi, iš po katro kybojo kasos ant nugaros paleistos, drūktos, kaip dvi virvės supintos, su toms bovijosi vaikai, sėdintys lovoj, kojas basnirta įsispyrusi į suplyšusius veltinius batus, ant vienos rankos parėmusi galvą į lovos kraštą, antroje lingavo lopšį. Buvo tai nelaiminga motyna to ketvertos smulkmės. Negalėdama lingavimu užmigdyti kūdikio, paėmė ant rankų, lingavo, globstė, bučiavo, glaudė prie savęs, niekaip neįdavė peno. Nustojo vaikas verkti, išbalęs, pamėlynavęs, sunkiai pūškavo motynos skreite. Ana ilgai žiūrėjo pasilenkusi į sergantį kūdikį ir vėl bučiavo, o ašaros jos kaip dvi pupos nulašėjo ant mažiuko veidelio.
- Mamaite, sukurk ugnelę... teip šalta!
- Vot, tujau sukursiu, kad tik Vincelis užmigtų!
- Aš Vincelį palinguosiu! - tai sakydama, ropštės iš lovos vyresnioji mergelikė.

Motyna apklostė vaiką lopšy, auklę apgobė skepetu, pametė škarmalą ant žemės pas lovą, ant to liepė stoties, nes kojelės basos, žemė šalta. Glostydama mergelikę, tarė:
- Linguok, mano maželele! Bene užmigs tas mirštgyvis... Aš bėgsiu medžių įnešti ugnelei.
- Mama, mamaite! neišeik į mišką! Mes vieni bijosma! - rėkė vaikai vienu balsu visi.
- Neisiu, ne! neverkit; įsinešiu iš čia pat, sukursiu ugnelę.

Sukos motyna, sukūrė ugnį, susvadino vaikus prie šilimos, paėmė viedrą, nudaužė ledus ir išėjo nešina. Kol prisikasė prie vandens, kol iškėlė su kobiniu teip giliai, užtruko valanda, kol parėjo. Mažiukas berėkiąs, beklykiąs, ir auklė kartu beverkianti. Pametė viedrą su vandeniu prie pat slenksčio, puolė motyna prie vaikų. Mažiuką glaudė prie savęs, didžiąją maldė nuo verkimo, liepė ugnelę kurstyti, šildyties; numaldžiusi mažiuką, atgal lopšyj supo.

Pringyj kaži kas subrazdėjo, karvelė subirbė, trobos duris vėrė. Vaikai visi džiaugės: tata! tata! parėjo...

Žengė vyras per slenkstį, gončas pro jo kojas lindo į vidų. Puolė šuo lenciūgu velkinas, užuodė ant lentynos lašinius - kaip šoks ant indų! Užkliuvo lenciūgas už suolelio, nuvertė vaikus į aslą, nudulkėjo rakandelė miltų, ir pieno puodelis nuvirto nuo lentynos.
- Jezus Marija! - sukliko motina.
- Von! ar velnias tave apsėdo! - sušuko kartu tėvas. Vaikai klykė, o šuo lašinius žlebnojo. Motyna kilnojo vaikus, maldė.
-Von, psiakrev! - tėvas varė šunį pro duris.

Užkliuvo lenciūgas už viedro. Supykęs vyras, pagrobęs viedrą, išmetė pro duris, vanduo pasiliejo. Tuomi nugręžė savo apmaudą ant šunies. Įgrįžęs užniko barties ant pačios:
- Ištiža biesų! apsikrovusi indais riogsos kaip lerva! Gėdos neturi nė apsivalyti trobos!.. Prismirdusi, prirūgusi, šalta, negali tverties parėjus!

Paršelis po pečkos ėmė žviegti, vyras tęsė toliau:
- Saulė jau ant laidos, o tavo gyvuliai nepašerti!.. Tinginė, bjaurybė! Laimė tavo, jog gerą vyrą turi! Kitas būtų seniai jau užmušęs: kitas tokį velnią... aš nenoriu tik rankų tepti...

Vaikai, truputį nusimalšę, verkti nuščiuvo, ir motyna atsitekėjo nuo išgąsčio, apsižvalgė po vidų; kaipo būt negirdėjusi vyro kalbos, lengvai prašneko:
- Žadėjau kaisti karvei gerti, ir išliejai vandenį, mano teip vargiai parneštą...
- Dabar tau laikas girdyti karvę! - dar smarkiau suriko vyras. Negalėjai pirma žygius apeiti, kol manęs nebuvo! Žinoma, neprisimiegojai dar! Kaip aš į trobą, tumet visos nelaimės! Kad tave velnias!.. Tokia tinginė, nevaleika!. Tik duokš man valgyti! - šaukė sėsdamas už stalo.
- Nežinau, ką duoti, - atsakė pati, kurstydama ugnį. - Buvau dar nulykijusi nuo vaiko pieno lašelį, ir tą patį šuo paliejo... Duonos nė miltų nebėra, bulbės pašalo...
- Jai ko reiks!.. Nepadvėsk tu badu, namie gulėdama! Bet prakeikta tavo mada! Pareinu sušalęs, nuvargęs, nusibraidęs per dieną, nepaspėjau koją įkelti, tujau turi mane krimsti: šio nėra, to nėra, vepės kaip kokią litaniją!.. Duosiu kumet į snukį, tai nusprogsi ant vietos! Velnias musėt tave ir užsvadino man ant sprando! Tokia bjaurybė, nebegali užtekti kantrybės!.. Kad jau teip nieko neturi, užkaisk samovariuką!