001. VIENOS RAŠYTOJOS ISTORIJA

Rašyti žmonija išmoko tik prieš 5500 metų. Esu skaičiusi, kad prieš 5500 m. beveik vienu metu raštas atsirado Mesopotamijoje ir Egipte. Patys seniausi raštai - Mesopotamijos, kinų, egiptiečių, finikiečių, actekų ir majų, indų, afrikiečių, senovės žydų, arabų, graikų ir lotynų.

Beribės galimybės erdvėje išdėstyti linijas, vaizduojamąjį meną susiejo su raštu. Vieni manė, jog raštas - dievų dovana, kiti - kad tai nemirtingųjų pavogtas lobis.

Atsimenu, kai apie tai skaičiau, man nepaprastai patiko paskutinysis sakinys. Įsiskaitykite. Vieni manė, jog raštas - dievų dovana, kiti - kad tai nemirtingųjų pavogtas lobis. Tai ne sakinys, o tikras perliukas. Mistika, pagalvojau. Man, matote, labai patiko tai, kad raštas visiškai nesusijęs su paprastų žmonių paprastu gyvenimu. Jis dievų ar nemirtingųjų nuosavybė. Gali duoti, bet gali ir atimti. Mistika, pagalvojau.

Būtent šis sakinys ir išmokė mane meluoti.

Na, taip. Kompleksuoju. Nedrįstu garsiai prisipažinti, kad esu rašytoja. Man nepatogu. Lyg būčiau kokia apsišaukėlė. Kai prisistatau nepažįstamiems žmonėms, sakausi esanti mokytoja, universiteto dėstytoja, kartais sakau, kad bedarbė ar valytoja. Tačiau, pati nežinau kodėl, niekada nesakau, kad esu namų šeimininkė. Nors ši rolė labiausiai ir yra panaši į tiesą.

Kad tikrai esu rašytoja, išduoda tik tai, kad moku puikiai meluoti. Taip nemoka niekas kitas. Tačiau yra tiesų, kurios man trukdo meluoti. Tos nereikalingos tiesos staiga išdygsta kaip kokie skalūnai vidury puikiai sutvarkytos vejos. Pačiu nepatogiausiu laiku, pačioje netinkamiausioje vietoje. Įtariu, kad jie, tie nelemti tiesos luitai, tiesiog jaučia fizinį malonumą man kenkdami. Jie mėgsta mane erzinti. Jie tarsi šaiposi ir, turiu pripažinti, dažnai yra neįtikėtinai šmaikštūs. Jie beveik pasibaisėtinai mėgaujasi. Blykčioja aštriomis nenugludintomis tiesmukomis savo briaunomis... ir yra tokie. Gal net šiek tiek brutalūs, jei leisite.



Štai, kad ir mano kaimynė Laura...

Mano kaimynė Laura, kuri, beje, irgi yra namų šeimininkė, kartą su pikta pašaipa balse paklausė, ar aš tikrai esu rašytoja ir kada ja tapau. Šio grubaus ir tiesaus klausimo genezė galėjo būti gandai, kurie nežinia kaip pasiekė Laurą, nes ji tikrai nebuvo skaitytoja. Ji buvo etatinė mano melų demaskuotoja, jei galima taip pasakyti.

Laurai buvo vienas malonumas pagauti mane meluojant. Ko gero, tai buvo pats didžiausias ir vienintelis tikras malonumas jos gyvenime. (Žinoma, apsaugok mane, Dieve, nuo tokių malonumų, bet man, tikiuosi, nėra jokio reikalo susitapatinti su Laura. Tegu sau žinosi... turiu ir savo malonumų).

Kadangi aš esu moteris, o moteriai vieni juokai išgirsti kitos moters balse piktą pašaipą, aš ją ir išgirdau. Tik aš negalėjau Laurai atsakyti tuo pačiu - turėjau maskuotis.

Matote, Laura - mano įkyri ir akyla kaimynė, o mano gyvenimas ne be nuodėmių. Ir šiaip, Laura žino apie mane daugiau, negu aš norėčiau. Sakysim, kiek uždirba mano vyras ir ką viriau sekmadienį pietums, kai buvo atvažiavusi jo ištekėjusi duktė iš pirmosios santuokos. O aną sekmadienį ji pamatė mane sėdinčią senamiesčio kavinėje su Gi ir nepatingėjo paskambinti Gi žmonai. Ši tuoj atlėkė ir be ceremonijų išsivarė Gi namo. Aš likau sėdėti viena kaip paskutinė kvailė ir nedrįsau išeiti tol, kol nepasikeitė visa kavinės publika.

Todėl susitvardžiau ir apsimestai tingiai paklausiau: Ar tu tikrai tuo domiesi, Laura?

Laura tik patraukė pečiais. Ji priklausė toms moterims, kurios visada norėjo gyventi mano gyvenimą ir daryti tai, ką dariau aš. Jei aš siuvinėdavau, ji tuojau pat ateidavo pas mane skolintis lankelio ir siūlų, jei aš megzdavau, ji tuojau ateidavo su virbalais, kad pamokyčiau kokio rašto. Bet geriau, aišku, kad numegzčiau jos vyrui megztinį, nes ji pati neturi laiko... Jei aš virdavau, ji klausdavo recepto, nors niekada juo nesinaudodavo. Kai aš plaudavau mašiną, ji tuojau pat išvarydavo savo vyrą į kiemą plauti jų mašinos. Jei aš fotografuodavau, ji tuojau pat paklausdavo, kokį fotoaparatą geriau pirkti, o gal geriau būtų pirkti filmavimo kamerą. Jei aš sėdėdavau prie kompiuterio, ji, aišku, tuojau nusipirko tokį pat kompiuterį, nors niekaip neįstengė išmokti du kartus spragtelti pelyte. Jai buvo nuobodu mokytis tokių niekų... Jei aš kažką versdavau, ji tuojau pat (jau kelintą kartą) užsirašydavo į užsienio kalbų kursus. Į kokios kalbos kursus? Į tokios, kokia kalba aš tuokart užsiimdavau... Ji įdėmiai sekė, kokias gėles aš mėgstu, kokius kvepalus sau perku, kokią spalvą laikau madinga, kur ketinu važiuoti atostogų, ką perku dovanų, eidama į gimtadienį, kokius žurnalus skaitau, kokios muzikos klausausi ir ką galvoju apie veislinius šunis.



Rašymas, Lauros nuomone, buvo kažkokia nesąmonė. Todėl Laura nuoširdžiai tikėjosi, kad aš tik meluoju. Kaip paprastai. Na, kad tas rašymas yra vienas iš mano begėdiškų melų. Rimtai kalbėti apie rašymą ir apie literatūrą ji visiškai neturėjo jėgų.