Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter




Tekstai » Pavasario balsai » 39 psl.

(39136)

Sunku gyventi

Sunku gyventi žmogui ant svieto;
Visur tik vargas, nelaimės vienos;
Nuo nuliūdimo, skaudaus ir kieto,
Tulže apkarto gražiausios dienos.

Lapus nuo medžių rudenio vėjas
Dar taip neblaško žiauriai į šalį,
Kaip daužo vargšę skausmas užėjęs,
Kad žmogus vietos rasti negali.

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;
Verkiame, meilės pančius pažinę;
Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;
Verkiame, karstą sau prisiminę.

Veltui, nugręžęs akis atgali,
Tarp atminimų ieškai ramumo;
Nieks nuraminti tavęs negali
Nei išmatuoti širdies gilumo.

O Dieve didis ir Tėve brangus!
Pastiprink žmogų, silpną ir menką,
Taip sutvarkyta, kad vien tik Dangus
Jo begaliniams norams užtenka.

(39136)