Jūratė ir Kastytis

Saulutė leidžias vakaruos;
Skubėk namo, skubėk, Kastyti!
Matutė laukus nekantruos:
Jai nusibos besižvalgyti
Į besiūbuojančias mares
Ir vėjo ištemptas bures.

        Bet Kastyti,
        Kaip matyti,
        Marių dovanos vilioja;
        Vakarėlio jis nelaukia,
        Tik žuvytėms tinklą traukia,
        O mintis dausuos skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamaži;
Aukštai žvaigždutės pasimatė;
Ir štai iš vandenų graži
Išplaukia dieviška Jūratė,
Balta kaip vandenų puta,
Žaliai lig pusės pridengta.

        Oi Kastyti
        Baltalyti,
        Kam žuvytes man vilioji?
        Kam vilioji marių giją?
        Marės - mano viešpatija!
        Aš - Jūratė nemarioji.

Bet nenusiminė bailiai
Kastyčio vyriška krūtinė;
Akių tik žiebė spinduliai
Ir jėga tryško begaline;
O atsikvėpęs sau plačiai,
Irklavo į aną stačiai.

        Vos Jūratė
        Jį pamatė
        Priešais milžinu galiūnu,
        Užsimiršusi skaistybės,
        Savo dieviškos didybės,
        Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo vėsulas staigus;
Sujudo bangos apmaudingos;
Nustebo net patsai dangus,
Kada Jūratės dauggalingos
Kasa ir lūpų geiduliai
Kastytį palietė meiliai.

        Jis laimingas! Stebuklingas
        Marių pasakas sapnuoja,
        O Jūratė prie jo šono
        Rūmuos gintaro geltono
        Jam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet susirūstino smarkus
Perkūnas, iš dangaus pamatęs,
Kad drįso palytėt žmogus
Skaistybę dieviškos Jūratės;
Paleidęs žaibą ir griausmus,
Sudaužė gintaro namus.

        O Kastytį
        Baltalytį
        Liepė bangai pasiūbavus
        Palangoj, aikštėn pušyno,
        Išvilioti ant smeltyno,
        Negyvai jį užbučiavus.

O, paklausykit vakarais,
Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais
Gelmės nematomoji sauja:
Girdėtis per miglas-druskas,
Lyg verkia ir vaitoja kas!

        O vaitoja,
        Ašaroja
        Tai Jūratė nelaiminga:
        Atsiminusi Kastytį
        Ir kad rūmai sudaužyti
        Dievo apmauda bausminga.

Dabar lietuvė pamariais,
Suvarsčius gintarų siūlelį,
Sau mėgsta baltą kaklą jais
Gražiai papuošti prieš bernelį;
Bet kai meilužę uždainuos,
Ji skamba tonuose liūdnuos.

        O kai myli,
        Norint tyli,
        (Jos sapnai tylėt įpratę),
        Tai ta meilė jos krūtinėj
        Neša jėgoj begalinėj
        Kartais audra kaip Jūratė.