Rašyk
Eilės (77189)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10802)
Vaikams (2629)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Jūs esate tamsa!!!

Aš jau buvau praradęs laiko supratimą.
        Nežinojau, ar dabar yra diena, ar naktis, koks metų laikas.
        Man atrodė, kad aš esu čia jau visą amžinybę, kad nieko iki to laiko kito ir nebuvo, tik šita tamsi skylė, kurioje aš visą laiką sėdžiu, laukdamas nežinia ko.
        Jaučiausi patekęs, tarsi į kokią visatos juodąją skylę, kurioje praradau praeitį ir ateitį, likdamas toje gyvuliškoje, čia ir dabar, dabartyje.
        Mane į tą skylę, pagaliau juk ir įtraukė naktį, nieko nepaaiškinę, nepasakę, liepė rengtis ir eiti paskui, nes aš suimtas.
        Visa istorija.
        Jeigu ne dabar sutraškėjęs užraktas duryse ir į mano belangės kameros tamsą (tikiuosi, kad čia kamera), tarsi į kokį akivarą nebūtų įsliūkinusi žmogysta.
        Durys užsidarė. Pliumt, akivaras nurimo.
- Tai vieną sykį įkliuvai? – išgirdau nepažįstamą, šaižų ir priešišką balsą, kurį išgirdęs, beje, apsidžiaugiau. Džiaugsmas buvo susijęs su pasiilgtu noru bendrauti.
- Kur aš? – krūptelėjau, nuo savo balso, nes per tą laiką, kai aš čia, su savim kalbėjau tik mintyse, o čia staiga toks nepažystamas „kur aš?“. Be to mano balsas toje tirštoje tamsoje taip tarsi nepajėgė perplėšti tamsos storio, ir aš dar suabejojau ar ta žmogysta mane išgirdo.
- Esi ten, kur visada norėjai būti, ko siekei.
- Negi čia mokslų akademija? Kodėl tada taip tamsu?
- Tu, praeities krešulį, čia dar juokauji?
- Bet aš visada svajojau tapti mokslininku, akademiku...
- Užčiaupk savo dvokiančią burną...tu savo akademijas jau pabaigei...šūdas būsi, ne akademikas...
- Higienos sąlygos čia ne kokios...
- Nusipelnei geresnių?!
- Yra juk kažkokios konvencijos, kurių privalote laikytis...
        Kažkas čekštelėjo tamsoj, nuo to garso man atėmė žadą, pasirodo žmogysta man smogė į saulės rezginį.
        Kosėdamas ir gaudydamas orą pagalvojau, kad tamsoje yra neatitikimų, tarp erdvės ir laiko, tarp garso sklidimo greičio ir skausmo. Čia viskas kitaip. Po velnių kaip dusina.
- Tai pasakysi, man dabar, šūdų akademike pats, ar dar reikės ieškoti kitų akademikų, kurie rašinėja ant sienų, tas nesąmones?!
        Ak sienos, čia kaltos sienos, pasirodo. Bet aš čia nieko nemačiau, kuo išrašinėtos sienos, ir nieko nerašiau, o be to su kuo?
- Aš nieko nematau čia, kas yra ant sienų...
        Šį kartą smūgis buvo stipresnis...
        Atmerkęs akis balėjau bandyti įžvelgti akmeninių grindų nelygumus. Kraujo skonis burnoj neleido daug laiko skirti meditacijoms. Vadinasi dar gavau ir į veidą.
- Tai kaip, iškamša tu nelaiminga, prisiminsi ar padėti? Keliese lakstėt po miestą ir tepliojot sienas užrašais: „Šviesus rytojus niekada neišaus!!!“?!
- Aš esu laimingas...
        Šį sykį smūgis buvo ypač stiprus, bet su juo man sugrįžo atmintis, o skausmas tarsi nusirito kūnu į antrą planą. Tuo tarpu žmogysta kalbėjo toliau:
- Tu vargšas šūdo minkytojau, ar tu supranti, kas yra tamsa ir šviesa? Tu galvoji pakenkti mums, su savo kvailais užrašais ant sienų? Mes tave patį, toje tavo tamsoje supūdysime gyvą, supranti?!
- O tai kodėl manęs taip bijot?
- Mes bijom? Mes tave sekėm nuo pat tavo pirmo užrašo, ant pašto, pameni: „Didysis brolis išprotėjo!!!, po to aprašinėjai ligoninę, pameni ką parašei: „Kūnas išnešamas gegužės pirmąją!!!“?!
- Jeigu nebijote, tai ko tada laikote mane tamsoje, tardote čia, o ne kaip priklauso?
- Tau niekas čia nepriklauso išskyrus tamsą. Jeigu tu netiki mūsų šviesia ateitim, reiškia tu gyveni tamsoj. Reiškia mes tau norim parodyti kas yra ta tamsa.
- Jūs esat tamsa...
        Smūgiai. Daug smūgių...
        Atsipeikėju pasienyje.
        Nebegirdžiu to šlykštaus švokštimo ir springstančio kvėpavimo.
        Ranka mechaniškai kažką vedžioja ant grindų. Rašo, gličiam dulkių, šlapimo ir išmatų purve.
        Sustoja.
        Dabar jau savo valios pastangomis, pakeliu ranką, gražinu atgal ir priverčiu kartoti judesį atlikusį prieš tai. Tarsi brailio raštas raidės rašosi kažkur pasąmonėje į žodžius.
        Mano ranka parašė: „Jūs esate tamsa!!!“
        Tos buvo mano sekantis užrašas jiems.
        Išgirdau kaip vėl traška užraktas duryse, po to sekė nepaprastai garsus ir aštrus šviesos blyksnis apakinęs mane.
        Apakino ar nušovė?
       
        Aš jau buvau praradęs laiko supratimą.
        Pramerkiau akis.
        Tai buvo sapnas!
- Kelkitės, jūs suimamas. – pasigirdo balsas iš sapno tamsos glūdumos.






Laiškas

Sveika, saldžiarūgšte spanguolėle,

Žmonių stebėjimas iš esmės yra nepigus ir sudėtingas reikalas.  Kaip smaguris ryja laiką prisikimšdamas pilnus vidurius tortų, taip padorus pilietis pervargsta tuščiai stumdydamas sekundes prievartinėje detektyvo pozicijoje. Ir dar ginkluotas filmavimo kameros drakonu!Bet... Pagaliau galiu raportuoti ir pateikti stebėjimų, tiesa, dar ne galutinių „aprašus“:

- Atsiprašau, bijau, kad čia man priklausantis siuntinys – pasitaisė plaukus.
- Jūsų? Čia užrašyta mano vardas ir pavardė.
-  Ne, čia užrašyta... Inicialai  J. K.  Grąžinkite siuntinį, nes paduosiu Jus, tokį "mandagumo ir tobulumo įsikūnijimą" į teismą.
- Kas Jums daros, panele? Be ryškaus raudono sijono ir lakuotų katės nagelių niekuo pasigirt daugiau negalite?Ir apskritai, gal prisėskite – Jūs išbalus. – gomurinius atsainius šodžius lydėjo pašaipi šypsena.
- Drabstotės purvais? Matyt, kad ne veltui motulė gamta užlipdė Jums ciniko etiketę. Atiduokit mano siuntinį ir paliksiu Jus, pone Apolono iškamša, ramybėje.  – ji vos išsilaikė ant kojų. Pantera, pasiruošusi kruvinam medžioklės šuoliui.
- Viešoje vietoje nedera... Kaip Jūs drįstate tampyti mano naujutėlį švarką – ką tik iš valyklos!  Matot? Čia užrašyta J. K. – Jeronimas Kraujelis. Šitam lagamine mano pusbrolis man atsiuntė kojinių krūvą tiesiai iš Panamos.
- Jūs, jūs!... Prarazitas, pienburnis, visuomenės atmata...  Nė iš tolo neprimenate džentelmeno... Kokios kojinės?!.  Čia mano...  Mano.... Matot šitą rėžį įpjoviau į odą skusdamasi, o šitą mano darželinukas sūnėnas prakando. Šis rudas, odinis, gaiviu Egipto dvelksmu alsuojantis lagaminas tiesiog kvepia manim.  Tučtuojau atiduokit, nes kviečiu apsaugą, – oro trūkumas buvo akivaizdus. - Kaip šitaip galima?!
-  Padėkit... Kas nors padėkit, panelė nualpo...  - pasilenkęs prie jos patikrino pulsą ir, apdairiai apsižvalgęs, akiniuotas neišmanėlis iš turtuolių konsorciumo "įvaizdis"  atsistojo, paniekinamai įtvirtino pergalės laurus: -  Et, siurbėle, tpfu,  nors man kas -  žinokis...
Vyriškas siluetas, ginkluotas lagaminu pradingo gatvės koridoriuos.  Po kelių minučių spiečius neišmanėlių širšių tik suzvimbė aplink, o mes pasišalinom. Ir nei vienas neatidarė to lagamino.

- Dėkui, vaikeli. Koks gražus rožinis siuntinukas man atėjo. Myli mane anūkėlė, myli.  Jau gražuolė – laiba gėlelė. Jums į žmonas, sūnaitėli, tiktų.
- Traukis, sena kerėpla, nuo mano siuntinio. Bukaprote. Išskerst Jus visas senas perekšles reikėtų.
- Paleiskit, skauda. Nemandagu seną moterį šitaip... Jaunuoli. Lūpos su žindukliu dar, o elgiatės taip arogantiškai. Mūsų laikais garantuotai už smurtą viešoje vietoje atsidurtumėte parai geroj vietoj – ten tikras nervų raminimo viešbutis, – mikliai skėtis skraidė ir darė vieną reveransą po kito. 
-  Suragėjus šliundra, še tau, ir vat kaip – spyrė kartą, antrą, trečią, bet, kas keisčiausia, senutė nepargriuvo. -Užmušiu, žiežula...
Pirmąkart atsirado stebėtojų – amžiaus skirtumas kaltas, ne kitaip. Kažkas net susilažino, kuriam atiteks tas žavus rožinis paketėlis.
-  Žiopliai, spokso ir nemato užuot senutę užjautę. Kur išgaravęs visas jūsų pilietiškumas ir patriotizmas? Smagu, kai sunkiai alsuojantį žmogų asocialus  liliputas tvarko. Gėdytumėtės.
- Tuoj parodysiu liliputą, sukriošius tarka.  Kad TU kojas greičiau pakratytum.
- Grąžink, atiduok greičiau...  Pabėgo...  Ir ką aš dabar anūkėlėi, savo lakštingalėlei, pasakysiu...

Visgi net ir 150 cm  gali patvarkyti senutę, ginkluotą skėčiu. Visi taip tikėjosi, bet... O ryšulio ne tik neatidarė, bet nei vienas gerai nepažiūrėjo.

- Chi, chi, tik pažiūrėkit – raudonas burokėlis. Ko Jums? – šitas apskritaveidis tiesiog pasižymėjo  nevykusia gestų koordinacija.
- Juokiatės...  Šitaip pasielgęs.
- Tu gal man į poras taikai, ką? Nebesuprantu kas čia daros, nebesuprantu...
- Besmegenis, šūdlaižis, puskvaišis!...
- A, ką čia nori, a? Na, nepagausi... Geras šuniukas, geras...
Ko gero linksmesnės porelės nebuvau matęs. Atrodo šįkart pykčio amūras pataikė perkirsti Adomo-Ievos obuolį pusiau.
- Snukiadaužis, pampersų smirdžius, brokolis, mažius, šašlykdvokis, pelėspalaikis, supuvęs uogiamušis, smirdančių kojinių žiurkėgraužis!...
- Taigi be sarmatos bezabrazija... Nagi, trenk, trenk man dar kartą. Lašinių daug, treniruoti – galiu ir bokso kriauše būti.
- Žąsine, grybe, moliūgo bamba... Mano!
- Ot žodynas. Kaip operoj tokios simfonijos gera klausytis. Ir ką? Spurdėk, žuvele, dabar patenkinta mano glėby. Bus tau: myliu, noriu, negaliu. Visą išbučiuosiu, išmyluosiu. Tik gal einam į lauką, ką? Kur pavasaris... Gal nuotaikytė pasitaisys ir iš manęs mano kartoninio paketėlio nelupsi – ir išsitempė tiesiai į gatvės koridorius. O aš pajutau susikišęs į burną pieštuko galą.
Nei vienas nei apžiūrėjo, nei atidarė, nei, ko gero, išties norėjo tą siuntinį pasisavinti.

Štai tokie įdomesni atvejai. Tikiuos medžiagos parengti laidai turim užtektinai. Stebėjimo skruzdėlės buvo kaip niekad aktyvios.
Lauksiu naujienų.
P.s. Ta nėriniuota suknelė Tau labai tinka.

                                                                Tavo Martynas

- Klausau.
- O už pašto paslaugas ir košę, kurią privirei su savo "Parodijų kameros" tyrimais aš turiu sumokėti?
- Tikiuosi, kad suprasi talentingą kylantį masių psichologijos ekspertą...  Spanguolėle...
- Ar žinai, kad per tave mano močiutę sumušė? Ir dovanos, kurią jei siunčiau ji taip ir negavo? Viskas,  nebenoriu tavęs daugiau matyt. Tu atleistas.
- Atleisk, aš...
...............Pypt, pypt, pypt...................