Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Trumpiausia diena

Dar vis jaučiu švelnų juodos arbatos kartumą burnoje ir jos šilumą pulsuojančią gyslose. Juodasis auksas teka ištirpęs mano kraujyje ir gainioja minčių žirgus. Net ir niūrus ankstyvo pavasario rytmetys, tradiciškai pasidabinęs lediniais lietaus lašais, apsiginklavęs iki pat širdies prasisiurbiančia  drėgme- dabar tūno anapus rūdžių kandžių iškapotos „Mazdos“ priekinio stiklo, kartu su neviltimi. Suku vairą į kairę, tuo pat metu kaip įmanydamas susitraukiu, nuo liuko kliusteli vandens srovelė ir susigeria į išblukusį sėdynės apmušalą.
              - Taip, aš suprantu. Būsiu už dešimties, penkiolikos minučių – suku vairą kairėn ir vėl traukiuosi nuo krintančios srovelės. Nesėkmingai. – Taip, aš žinau, kad vėluoti negalima. Suprantu. Taip. Žinoma. Atsiprašau. Gerai.
        Įvažiuodams į aikštelę stengiuosi nubraukti drėgną dėmę ant vienintelio šviesaus švarko kišenės.
-Kaip suprantu, vėl neužsivedė automobilis?- švelniu balseliu sučiulba Inga, net nežvelgdama į  mane. Aš nepatenku į jos svarbių ar reikalingų žmonių ratą, vadinasi nebūtina ir žvelgti į akis. – Čia šiandieninis sąrašas. Beje, tavęs ieškojo Aistė.
-Taip žinau. Ji man skambino.
-Toooomai. – jau skamba per ofisą, jaunos ir perspektyvios kalaitės-vadovės balsas.- Užeik pas mane. Skuuubiai.
Laikrodis, įsitaisęs ant priešingos sienos virš dvidešimties palinkusių ir atkakliai į telefono ragelius burbančiu galvų, rodo dvidešimt tris minutes po aštuonių. Pykina.

Guliu lovoje bandydamas susivokti. Dar keletas akimirkų atgal ir aš gulėjau apsikabinęs įdegusias, juodaplaukęs dvynukes. Viena iš jų, velnioniškai panaši į mano buvusią sekretorę, pradėjo energingai leisti žemyn, kai kažkur palubėje užtrenkė „Vladimirskii central...“. Po velnių. Būtinai pačioj geriausioj vietoje privalo įsiterpti žadintuvas. Nusimetu antklodę ir patraukiu į dušą.
-  Kaip miegojai?- Laima ištempia savo kolagenu impregnuotas lupas.
- Blogai. Sapnavau košmarus. – srėbteliu didoką gurkšnį kavos.- paskubėk, jau beveik devynios.
-  Aš dar nepasidažiusi.
-  Tai varyk ir dažykis! – staiga kažkodėl pasiilgstu dvynukių. – varyk, nes nelauksiu.

- Tomas?
- Taip.
- Čia gydytoja Rita, pagaliau gavome jūsų tyrimų rezultatus. Ar galėtumėt užsukti šiandien apie trečią?
- Šiandien? Gal galime ryt arba poryt. Tiesiog negaliu išeit iš darbo.
- Tai gal tada per pietus?
- O tai taip svarbu?
-Taip.


- Klausyk viską tau paruošiau, gali atvažiuot pasiimt. Ten tik šio to nesugebėjom padaryt.
- Ko tiksliai? – mane jau pradeda nervinti tas saldžiabalsis impotentas.
- Kažkaip gamykla susimaišė. Nėra kilimėliu ir navigacija dar nepajungta.
- Klausyk, aš būsiu apie antrą. Pasistenk, kad iki to laiko viskas būtų kaip sutarta.
- Bet...
- Paklausyk manęs, kiaušingalvi. Aš tau moku pinigus į priekį ir noriu turėti tai už ką sumokėjau. Man neįdomu,  ką ir kas pamiršo ar nepadarė. Aišku, tu, asilo berete?

            Lietus nenustoja. Valytuvai čirpdami nuslenka ir grįžta. Ir sugebėk tu man užsikrėsti. Kažkokia nesamonė. Kaip tai gali būti. Neįmanoma. Tačiau faktas išlieka. Testą kartojo du kartus.
Užpakalyje sustaugia signalas. Juodas mersedesas sužaibuoja ksenono žibintais. Ir dar sykį. Tūlas lietuvis, pralėkdamas visai greta, pagrūmoja kumščiu. Turiu paskubėti, nes jau be keturių dvi. Bet kaip aš galėjau užsikrėsti?

                  -Taip. Jau važiuoju paimti. Asilas. Ne. Ne. Ne tu. Kažkoks akiniuotas žąsinas su pirmo pasaulinio karo mazda užmigo prie šviesoforo. Tai skambino tas, kuris plonu balsu kalba. Na, pameni? Taip, taip. Toks neša į tuos. Tai sako, kad dar kažko trūksta. Aš jam tris šimtus gabalų atsegiau, o jis man dar drįsta skambint ir aiškint, kad kažkas neveikia ir kažko nėra.

                Žiūriu į telefono numerį. Numeris 59. Dar liko tridešimt šeši. Po velnių. Reikia susikaupti. Kaip ji galėjo taip pasielgti? Po velnių. Susikaupk. Pasikalbėsit, ne- greičiau pasišūkausit, apie tai vakare. O dabar reikia skambinti, nes ta kalė Aistė, jau vėl įsispitrijo.

              -Laba diena.
              -Sveikas.- sakau, nepažistamąjam.
              -Jums skambina Tomas iš...
                -Koks Tomas? Iš kur būsi?- neišgirstu, nes Laima  paspaudžia kažkurį mygtuką ant panelės. Muzika suskamba pilnu garsu.
              -Aš skambinu jums iš banko ir norėčiau jums pasiūlyti....
              - Man nieko nereikia, asile.- šaukiu bandydamas perėkti ir išjungiu dainą visai.- Aš viską turiu.
              - Tačiau aš jums net nepasakiau, apie ką norėčiau pakalbėti.
              -Man neįdomu, bartuk, kad ir ką tu man nori pasiūlyti.- jis mane pradeda erzinti.-Klausyk, negadink tu man nuotaikos su savo pasiūlymais.
              -Tačiau galbūt jūs galėtumė skirti, keletą minu..
              -Tu manęs negirdi?- nutraukiu jo monotonišką tiradą.
              -Girdžiu.
              -Tai dėk ragelį ir pamiršk mano telefono numerį. Man nieko nereikia. Nei iš tavęs nei iš kitų.- grotuve ima strigti kompaktinė plokštelė.- Supratai?
                -Taip.
                -Negirdžiu, ką sakai? – spusteliu akseleratorių ir net per pagerintą salono izoliaciją išgirstu kaip suburbia sportiniai filtrai,  o skambinatis kėkštas tyli. – Ką ten tu, asiliuk, burbi?
                -Aš. Aš tik norėjau...
                -Klausyk, bambuk, - grotuvas vis dar suka tą pačią dainos vietą.- eik tu....

        Staiga iš pirmos juostos į dešinę metasi mikroautobusas. Pamatau jį tik pakėlęs akis nuo telefono ekrano ir užgulu stabdžius. Suprantu, kad per vėlai, tačiau nieko nebegaliu padaryti. Pralekiu išsižiojusią pensininkę raudonam automobilyje. Spidometro rodyklė krenta žemyn, tačiau mikriuko galas vis artėja. Artėja. Smūgis. Galva lekia į priekį. Smūgis. Oro pagalvės tvoja per veidą ir iš nosies pasipila kraujas. Prakeikimas. Viskas per tą asilą iš banko. Neriu į tamsą.


Atsistoju. Aistė įsmeigia akis ir sukvykia:
                -Toooomai, užeik į mano kabinetą.
Ji barbena dirbtiniais nagais į stalą.
              -Tu neatlieki savo darbo. Kiek matau skambučių vidurkis žemiausias iš visų, efektyvių skambučių....
Ji nori dar tęsti, tačiau regi tik mano nugarą ir užsiveriančias duris.
Laikrodis ant sienos rodo septynias minutes po trijų. Tai mano trumpiausia darbo diena. Nuo šios ji bus ir geriausia.






Alternatyvacija

Priėjęs pirmąją trobą, Balahas pabėrė saują žirnių prie durų ir pasibeldė. Jauna moteris stovėjo tarpdury. Balahas ištraukė juodą skarą ir padavė moteriai. Ši uždarė duris.
Balahas liko miegoti netoliese esančiame miške ir ryte grįžo į moters sodybą. Galvą ji buvo apsijuosusi gautąja skara. Stovėjo nuleidusi galvą ir kūkčiojo. Vyrui tyliai priėjus ir padėjus ranką ant peties, ši suklykė:
- Kas tu esi!?
- Mano vardas Balahas. Atėjau padėti.
- Padėti??? Mano dukra mirė, vos tik tu išėjai! Kodėl taip elgiesi?
- Joje gyveno smauglys Tanaras.
- Ką tu kalbi!? Ji tebuvo maža mergaitė!!! Vienintelė mano mergaitė...
- Smauglys Tanaras yra blogas. Jis alino tavo dukterį. Galop būtų numarinęs ir tave, kaip pasielgė su tavo vyru.
Balahas apsisuko ir nuėjo. Moteris susuko akmenį į baltą skarą ir paleido į jį.
Vakare Balahas sugavo žuvį srauniausioje  upės vagoje. Nulupo pelekus ir paleido. Žuvis liko plūduriuoti.
Ryte, eidamas į tolimą miestą, sutiko akmenį. Šis stypsojo vidury kelio. Balahas paklausė akmens:
- Kodėl tu guli vidury kelio, o ne šalikelėje, kaip kiti pakelės akmenys?
- Juk aš esu akmuo, negaliu grįžti atgal,- atsakė.
Balahas išsitraukė pelekus ir pritvirtino juos prie akmens. Šis supyko:
- Kas tu esi, jei šitaip elgiesi!?
- Mano vardas Balahas. Atėjau padėti.
- Aš esu akmuo! Nedrįsk tyčiotis iš manęs ir bandyti paversti žuvimi!
- Taip, tu akmuo, tačiau tai, ką aš tau daviau, padės grįžti pas taviškius,- tarė vyras ir nuėjo.
Tolimame mieste Balahą sučiupo žandarai ir uždarė į rūsį. Jame sėdėjo dar penkios moterys ir du vyrai. Prostitutės ir vagys. Ištisą naktį visi septyni paleistuvavo. Auštant Balahas padalino jiems eglės spyglį.
Vidurdienį kalinius išvedė iš ir susodino į narvą vežime, pintą iš lazdyno šakų. Išvažiavo iš miesto. Po kelių valandų jie privažiavo akmeny. Jis jau gulėjo šalikelėje ir paklausė narve sėdinčio Balaho:
- Kodėl tu man paliepei grįžti? Juk esi įkalintas narve, o gulėdamas vidury kelio aš galėjau apversti žandarų vežimą ir sulaužyti tave kalinantį narvą.
- Tu esi akmuo, - atsakė tyliai, - negali kištis į žmonių likimus.
Vakare vežimas privažiavo moters sodybą. Vyras su aukšta balta kepure išlipo ir paliepė dar dviems jo žandarams:
- Išveskite moterį ir įsodinkite į narvą! Mergaitę pakarkite ant artimiausio medžio šakos!
Po akimirkos moteris sėdėjo narve šalia Balaho ir šnibždėjo jam:
- Kodėl aš ir mano mergaitė negalėjome bėgti tada, kai tu pasirodei čia pirmą sykį? Kodėl apart perspėjęs, tu paankstinai nelaimę?
- Skirtingai nei akmenys, mes galime padėti vieni kitiems.
Vežimas sustojo prie upės ir žandarai išleido kalinius iš narvo. Sustatė pakrantėje. Vyras, aukšta balta kepure, ištraukė žuvį be pelekų iš vandens ir padavė ją Balahui:
- Jei jūs visi sugebėsite padaryti taip, kad ši žuvis vėl plauktų – būsite laisvi.
- Duokite man tai, ką ryte juos išdalinau, - Balahas kreipėsi į kalinius.
Surinkęs septynis eglės spyglius, susmaigstė juos žuviai vietoj pelekų. Paguldė smėlyje ir liepė paleistuvėms aplaistyti ją krūtų pienu. Spygliai apsitraukė balta plėve ir Balahas paleido žuvį į upę. Ši nuplaukė.