Rašyk
Eilės (77189)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10802)
Vaikams (2629)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Atsisveikint

Nemėgstu valstybinių įstaigų. Ypač rūsčios jos atrodo vakarais, kai koridorius nutvieskia balta dieną imituojanti šviesa. Iki pusės aliejiniais dažais nuteptos sienos telikę tik šitam aukšte – visur kitur rūpinamasi, kad esantys ten jaustųsi kuo patogiau. Lydyto sviesto kvapas pasklidęs po visus aukštus. Kojas kerta vien nuo jo. Bet šiandien pasiryžau su kai kuo atsisveikinti, tad privalau žengti dar kelis žingsnius. Man svarbu padaryti tai, ką iš viso esu užmiršusi tris kartus. Tada galėsiu apsigręžti ir eiti sau.
  Šitam koridoriuj trejos man svarbios durys. Draugo, senelio ir tėvo. Kiekviena savam laike, savoj šviesoj. Galiu prieit prie bet kurių, praverti ir pamatyti... Vieną iš savo vyrų. Be kurių kažkaip nyku ir nesuprantama. Atsistoju koridoriaus viduryje. Girdžiu, už manęs kažin kas atšlepsi.
– Mergiote, kur vazojies? – išgirstu piktą balsą. Apsigręžiu ir išvystu senioką. Smulkiai dryžiuota pižama. Nugulėtais ant šono plaukais.
– Lankyt atėjau.
– Lankyt... O pačią skaityt kas mokė? Lankymo valandos dar neprasidėjo.
– Man labai reikia.
– Labai reikia, – pašaipiai pakartoja. – Daug kam gal reikia! A supranti, kad žmonėms ilsėtis būtina?
– Ilsėkitės ramybėj, – sakau ir sprunku pro pirmąsias duris.
  Kai akys apsipranta su prietema, išvystu susirietusį į kamuolį ir miegantį draugą. Akys stipriai užmerktos, burna pražiota. Matosi gelstelėję dantys. Manieji tokie pat. Esam panašūs. Nedrįstu jo žadinti. Padėjus rezginę šalia lovos vėl grįžtu prie durų, iškišu galvą apsižvalgyti, ar senioko nėra. Tylu. Užveriu duris. Keli žingsniai į šoną – spaudžiu žemyn antrųjų rankeną.
  Įžengus pamatau gulintį senelį, apklostytą iki pat pasmakrės. Šį vakarą jam šalta. Kažin koks gedulas sklando aplinkui. Gal kas ir ryžtųsi užraudoti, jei ne gretimoj lovoj gulintis seniokas ir garsiai visiems skelbiantis, kad sulauks šimto metų rūkydamas „Prima“ (kažin, ar sulaukė?..). O senelis kaip visad kantrus, nekreipia dėmesio į seniokiškus šūkaliojimus, žiūri kažkur į patalus ir vedžioja pirštu kartodamas audinio raštą. Ir jam, ir man šitas vizitas aiškus – pilnas pareigų ir nenutraukiamų giminystės ryšių. Kantrus senelis, kantresnis negu aš. Nieko nesako, tik kabina aliuminiu šaukštu mišrainę su burokėliais, kramto lėtai, vos kvėpuodamas. Atrodo, užges virš jo lovos ta blausi gelsva švieselė, ir jis sustings, su kąsniu burnoje ir violetinėm lūpom. Palieku jį, sėdintį lovoje, apsuptą giminaičių.
  Vos tik peržengiu slenkstį, ir vėl išgirstu senioko balsą:
– Nu vo, nutvėriau! Vagilka, ne kitaip.
– Nešaukit, – švelniu balsu kreipiuos į jį, – juk sakėt, kad svarbi ramybė. Ten, už durų, vienas tuoj visai nurims.
  Seniokas pakraipo galvą į kairę, tada į dešinę, įkvepia ir vėl kaip iš vamzdžio:
– Kai jau atgula, tada visa giminė susirenkat. Demonstruojat orumą, rupūžės!
– O kada jį reik rodyt?
– Iš vis nereik. Šiknon galit tokį susikišt. Susivyniot plonai ir susikišt!
  Linkteliu. Pritariu seniokui. Bet kitaip negaliu. Liko dar vienerios durys. Atidarau ir matau, tėvas susikūprinęs sėdi balkone. Atgręžęs į mane nugarą. Jis visad mėgsta užmesti koją ant kojos, ir dešinę palengva kinkuoti. Ant pėdos tabaluoja didelė tamsi, neva odinė šlepetė. Kai mano mintys nušoka kur nors toli, aš lygiai taip pat sūpuoju... Tėvas įkvepia dūmus, palengva išpučia, krapšto atšerpetojusius pirštus, valosi panages... Jo trumpai kirpta galva daro mudu panašius. Šią akimirką. Padedu jam ant spintutės krašto pakelį. Žinau, kad nudžiugs radęs. Negaliu žiūrėti, kaip jis slankioja koridoriuj ir prašinėja kitų. Pabandau užuosti kvapą, atsklindantį iš balkono. Per silpnas. Toks nesugebės išlikti...
  Tyliai išėjus vėl grįžtu prie pirmųjų durų... Draugas nubudęs. Sėdi lovoje. Plačiai išplėtęs akis. Jo marškiniai šiek tiek prasegti. Matau, kad ant krūtinės nėra plaukų. Regis, jis supranta, kur žiūriu. Šypteli, bet taip, kad nepamatytų šalia mūsų išdygusi medicinos sesuo. Norėčiau likti su juo viena. Turiu pakelį ir jam. Žinau, kad tai taip pat jį naikina. Tik abu jau seniai nebyliai sutarėm, kad išsvajotosios ramybės jo sąmonė nepasieks. Taip nebūna. Nepadėtų nė reguliarus maitinimasis, poilsis ir panašūs niekai, dėl kurių priekaištauja seselė. Jis šypsosi. Po antklode slepia knygą, jos išlindęs tik kampiukas. Iš viršelio suprantu, kad tai Pelevino raštai... Vedantys tiesiai „v pustotu“. Draugas pasikuičia spintutėje, ištraukia kažin kokius lapus, matau, kad atšviestus. Bruka ir siūlo perskaityti. Skaitau: „Beckett „Pirmoji meilė“. „Keista, – pamanau, pirmą kartą regėdama tekstą, – toks ilgas, o nėra nė vieno dialogo“ (aš tik paskui suradau, kiek ten daug prikalbėta, kiek visko priraizgyta...). Regis, draugas išgirsta mano mintis ir keistai šypteli...Tokį jį ir prisimenu. Žinantį daugiau, bet neišsiduodantį.
  Kai vėl iškišu nosį į koridorių, pro mane praskrieja vežimėlis. Che, vakarienė. Kiekvienas šiandien gaus košės. Keistai maitina šitam aukšte. Lyg kūdikius. Šalia manęs su lėkštute rankose išdygsta tas pats seniokas. Atrodo dar labiau sudžiūvęs ir krenkšintis nei prieš tas kelias minutes. Jis piktai nužvelgia mane nuo kojų iki galvos. Tada pasikasęs sprandą prabyla:
– Mergiščia, a tau niekas nesakė, kad tokiu metu čia valkiotis negalima? – klausdamas žiūri į mane taip, tarytum būtų užmiršęs, kad jau kalbėjomės.
  Tyliu.
– Rupūžės visokie, vazojas taip ir žiūrėdami ką nugvelbt, kol iki šikinyko būni nuėjęs. Pas ką tu čia? – jo balsas stiprėja. Suprantu, kad neduos ramybės, matyti, kad labai mėgsta svetimas „rupūžes“ auklėt.
– Pas vyrus, – sakau atsikvėpdama.
– Tai bene plaštakė būsi? – seniokas krenkšteli taip, kad jo pakaušis pasišiaušia. – Jei atėjai ieškoti, ko nepametus, tai rinkis skudurus ir dink. Atsivelkat, ašarų priliejat ir dingstat. Kaip į uodegą. Paskui tie paliegėliai kelias paras guli susirietę. Vapalioja kažin ką naktimis...
– Nori parūkyti? – įsiterpiu, vos jo balsas trumpam nutyla.
  Seniokas minutėlę sustingsta. Apsižvalgo. Sučepsi sukepusiom lūpom. Tada pamoja ranka lyg sąmokslininkas, kad eičiau su juo į palatą. Prieš pat užverdamas duris garsiai, kad visi girdėtų šūkteli:
– Susirinktum skuduriukus ir mautum iš čia greičiau, jei turi bent kiek garbės!
  Garbės turiu. Ugnies irgi. Stebiu, kaip jis godžiai traukia į plaučius. Tupiu, atsirėmusi į šaltą raudonplytę sieną, ir stengiuosi įsiminti kvapą. Jis daug ką trumpam grąžina ir padeda atsisveikinti. Taip, kaip pridera su vyrais.






Juoda katė viską matė

Išrietęs savo vagą kaip katė nugarą, Myžupys globojo seną bažnyčią aptrupėjusiom molinėm plytom. Beržai sulinkę meldėsi upei, jų purios kasos mirko drumstame vandenyje. Niekad nesustodamos juosvos bangelės gurgėjo tolyn, o pievos švelniu lingavimu nusinešdavo jų aidą toliau nuo krantų.

Smėlėtu takučiu sunkiai slinko senučiukė. Metų našta, sugulėjusi jai kuprą, sunkiai lenkė link žemės pečius, pėdos vos beatlaikė pavargusio kūno svorį. Išbalusios sruogos, permirkusios prakaitu, vagojo pavargusį veidą, o drumzlinos akys lakstydamos ieškojo išganingo pavėsio, kol galų gale užkliuvo už didingai remiančios dangaus bažnyčios skliautų. Bobutė kone tekina pasileido link drungno pavėsio.

Klibinkšt-paklibinkšt. Klibinkšt-paklibinkšt. Klibinkšt-paklibinkšt. Šlumšt.

Su palengvėjimu akyse ir neslepiamu pasitenkinimu bobulė sudribo vėsumoje ant laiptelių, prie pat bažnyčios durų. Būtų buvus tobula malonumo akimirka, jei ne balsas, vilnijantis iš bažnyčios:

„Tas rankas visagalingiausias, kurioms dangų ir žemę lengviau vienoj valandytėj sutrinti, negu mums vabalėlį pirštais, tas, sakau, visagalingiausias rankas, jau be gyvasties, be klibėjimo, perdurtas vinimis, su gyslomis sutūsytomis, su išnarstytais sąnariais, išblyškusias, sužeistas ir ant kryžiaus prikaltas! Kas gi jas galėjo prikalti? Iš kur ta galybė?“*

Bobučiukė susigūžė vėsiame kampe ir apsilaižė sukrekusias lūpas. Galvą atrėmė ir samanotas bažnyčios plytas.

„Kurie ne tą garbinat už Dievą, kursai ant kryžiaus, bet tą, kursai butely! kurie taip tankiai užsimirštat, kad dėl prasigėrimo nebijot ir šventą knygą, ir šventą rožančių pas žydus už smarvę užstatyti! Ko dievobaimingi žmonės turi paskui jūsų šventus daiktus nuo žydų išpirkinėti! Bedieviai apakėliai! baisesni už tuos, kurie Kristų ant kryžiaus prikalė, ir dar jūs, taip gyvendami, viliatės danguj šventą Mariją pamatyt!“**

Daugiau senutė nieko nebegirdėjo – dieviškasis balsas paskandino jos mintis saldžioje miego migloje.




„Dangus griūva!!!“ šokdama iš miegų išsigando bobutė.
- Atleiskite, - puolė atsiprašinėti kunigėlis, užkliuvęs už šeriais apžėlusių jos kojų. – Aš netyčia...
- Tai gal žiūrėk, kur žirglioji, - sušnypštė bobutė. – Bene toks šventas, kad į žemę žiūrėt nebereikia? Kam tau veizolai duoti, ką?
- Dukra, - virpančiu balsu kreipėsi kunigėlis, - ar neužgavau jūsų?
Bobutė net sudrebėjo iš pasipiktinimo:
- Kokia aš tau dar dukra, nususėli! Aš tavo močiutei į motinas tikčiau, tu, geltonsnapi! Kur tavo pagarba žilam plaukui, besarmati!
- Ponia...
- Kokia dar ponia, ubage tu! – Taškėsi seilėmis senučiukė. – Aš ne tam, rrrrupuže, šešiasdešimt metų nugarą prie konvėė-ėjerio lenkiau, kad.... – kone duso iš įniršio, - ...kad visoki baltarankiai mane tryptų už nieką! Svoločiau tu!
- Na neširskite gi šitaip, - baugščiai dairydamasis aplinkui maldavo kunigėlis. – Dėl Dievo meilės...
- Ką tu čia dar man tauziji apie Dievą? Koks dar Dievas? Tu, - susitraukusiu, pilku kumštuku pagrūmojo sutanai, - velnio išpera!! Kur tas tavo Dievas šlaistėsi, kai mano brolius upėj skandino! Mano mieliausius brolelius!... Skandino juos, šliužžže tu, skandino... Vat toj va! – Bedė kaulėtu pirštu į juodus Myžupio vandenis.
- Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti...- šventojo tėvelio akys ieškojo paguodos išsidraikiusiuose po visą dangaus mėlį debesyse.
- Užž tą tavo paguodą aššš duonos nenuss-sipirksiu, neprieteliau nelaimingasss! – Švokštė dusdama, sunkiai gaudydama karšto oro kąsnius. – Aššš net elementoriškų vaistų neiššgaliu nusipirrrhhrrrkti!
Kunigėlis išpūtęs akis žiūrėjo į gargaliuojančią ir veblenančią bobutę.
- Ar jums viskas... gerai?
Susitraukusi raukšlėta figūra trūkčiojo mėgindama įkvėpti oro:
- Hrrrrgrrhhh... tu!... aghhhh... šikna Valakampių!.. achššš...
Kunigėliui toptelėjo: ateina paskutinioji. Susirūpinęs nelaimingosios siela, jis palinko virš bobučiukės, kišdamas jai panosėn pabučiuoti kryžių ir vapėdamas užkimusiu balsu:
- Aspérges me, Dómine, hyssópo, et mundábor: lavábis me, et super nivem dealbábor. Miserére mei, Deus, secúndum magnam misericórdiam tuam.***
- Tu… shhhvvv… suski… džerž…giantis… hhhhhakššš… žemės… khhhh… kirmėle…
- Gloria Patri, et Fílio, et Spirítui Sancto: Sicut erat in princípio, et nunc, et semper, et in sǽcula sæculórum. Amen. Aspérges me...****
- Atlapašššik-k-k... – bobutė sutrūkčiojo ir ėmė sverdėti. Jos krūpčiojantis, šokčiojantis, tąsomas vidinio skausmo kūnas pamažėle sviro, tolo nuo bažnyčios plytų, kol galiausiai parvirto ant šono. Tik švokštimas nesiliovė.
Tarsi sulėtintame kine, laiptais žemyn vangiai stūmėsi putos. Jaunajam kunigėliui ėmė raibuliuoti akyse ir jis klykdamas apalpo.

Nuaidėjus paskutiniams gaižiems atodūsiams, šventoriuje beliko girdėti tik tylus upės čiurlenimas. Saulutėje prausėsi juoda katė geltonomis akimis.








* Ištrauka iš S. Gimžausko pamokslo "5 V-ties Jėzaus pažeizdu"
** Ištrauka iš S. Gimžausko pamokslo apie Mariją.
***Apšlakstyk mane, Viešpatie, yzopu, ir būsiu tyras, nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą. Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo didžio gailestingumo.
****Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen. Apšlakstyk mane...