vientisas, neperkrautas detalėmis, kaip ir kabuki, dėmesys skiriamas gestui, o ne jausmui ...Tik kiek sužingsniuota pabaigoje( dulkės nuo veido).
Katarsio nepatyriau ( bet tai juk ne graikų tragedija), tačiau gėrėjausi elegantiška scena ir egzotišku temos sprendimu.

Tekstas atviras interpretacijoms, įdomus.  Gyvybingi tavo apokaliptiški paukščiai... O priemonė gervei palaidoti - kiek neįtiketina, tiek subtili.

Visad iš anksto suraukiu nosį, kai lietuviai imasi rytietiškų temų, lyg rytietiškumas būtų savaiminė egzotinė vertybė.
Kiek per dramatiškas tas "palaidoja gervę", siūlyčiau paieškot lengvesnio, ne tokio sunkaus  žodžio. "Nutupia"? "užberia"? - kažko švelnesnio, dulkiško, pudriškesnio.

Kiek daug ū-ū-ū-ū.Net ten , kur jos nereiktų pagal gramatikos taisykles arba  dėl skambėjimo estetikos ( pasrūtų)...Bet vis tiek man labiausiai patiko  plieninių kūnų asonansai, kontrastuojantys su nebyliųjų gulbių ramybe...
Bet jūsų poroje gervės ir gervės simbolio naudojimas man pasirodė labiau motyvuotas.

Ir šis su antruoju pamušalu, tad iš pirmo žvilgsnio "nunešiotos" gulbės su savo kaklais - visai neblogas pabaigos ėjimas. Tiesa, iki jo tekstas - ne be priekaištų.
Abu kūrinukai, nors išoriškai lyg ir skirtingi, gana panašaus pajėgumo. 

Pirmas įspūdis - gražus eilėraštis. Bet kažkas čia ne taip.
Ar ne per dramatiški tie kraujais srūvantys dangoraižiai dėl kažkokių gulbių upelėje, visgi kičinio vaizdo?