Rašyk
Eilės (78122)
Fantastika (2308)
Esė (1556)
Proza (10913)
Vaikams (2717)
Slam (74)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ne aštuonkojis

– Patylėk, nesijuok, aš neturiu aštuonių kojų
Laivų neskandinu ir rašalu neperdžiu

Aplink kalmarų pievas, tuščių galvų kaimenes
Nesuvaldomi, intuityvūs planktono plakantys srautai,
Krauju pasruvę rymojančių ryklių ketureiliai dantys

Taip, šiandien visi kartu stebėsime planktono žygį
O Kempiniukas žvengs kaip ir kiekvieną dieną (taip žaviai!)
Norėčiau aš ten pat, tačiau tik iki kelių įsibridęs jūron
Atmušinėju pimpalu tas drumzlinas bangas ir žvengiu,
Sakau, poete, jūra irgi geras daiktas; o tu man vis

– Palauk, tylėk, nebūk pats kaip planktonas
Letargu plaukiantys bepročiai individai
Akmens skalda išgrįstom gatvėm tempdami
Nusidėvėjusias, vienodas, politiškai tuščias mintis
Kasryt pradėdami nuobodžią savo buitį
Taip, taip, sakau ir tau, beproti individe
Omens nuo savo klyno nebeskiriantis imbecile
Nešk trečią pochuizmo lygį pasiekusį galiūną protą
Artyn natūros, ten kur poetai, prakeiktieji
Savimeilės pasisemia ir rašo tas orgazmiškai malonias eilutes






žabaliojant

malonės prašosi, putom virsta iš nasrų,
ošiančių buvo nebuvo tėkme,
linksta ir ten, ir ten lyg tarp kitko,
ieško aš, kapstosi smėly,
uodegą prisispaudžia akmenim, gailiai pacypia,
spjaudosi apyžalėm išskyrom;

kiek kartų dar šitaip
aiškiai spoksos žabalos mano akys - - -
smagiausia ristis iš dugno