Rašyk
Eilės (78159)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aš esi tu

Aukštas tuopos viršugalvis
Šiaurė šviečiasi -
Iriasi šmėkla per jūrą,
Rodo žandus išpūstus:
Tu - mano broli - žieminė meška.

Užginta vaikščiot vidurdienį -
Veršeliai auksiniai pievose ganosi.
Indas pieno žolėj šitaip jautriai
Erzina nosį, o tu, mano broli,
Našlaitė melsva.

Obuoliai pritvinko syvų,
Kaip norėtum paimti į delną -
Ragautum ragautum ragautum...
Alpulys išsipylė žiedais, mano broli,
Ungurys tu juodam vandeny.

Juokia šiluogės nuogos verksmingai
Odę tavo menkumui, žinok -
^






Užkalbėjimas nuo rašymo

Auga, mieloji,
Širdplotyje ir ties šakumu
Iš tavęs auga daiktai ir prisiminimai;
Rašalas arba pinakolada sunkiasi iš panagių.
Tempiama iškylaut tu nesipriešini. Bet ir ten, toli
Užmiesty vis tiek šnabždi knygai, rašteliui, net pirkinių čekiui:
-
Velniop! Aš ir tu – vieno kraujo, aš…
Ir tu! – Tarsi ne šios žemės būtum išperėta, o visi
Eglūnai, šiurpės, šalavijai, snapučiai, sidabražolės, net asiūkliai
Ne tavo.
Orchidėjų uodegėlės tarsi ne tau
Klapsėtų: “Neberašyk! Aš ir tu – vieno kraujo!
Rink žoles, ištekėk už žvejo, išmok laukti krante, burti iš skiedrų
Arba iš
Udegėjų, udmurtų, uigūrų pėdsakų,
Jakų šerių. Būk arčiau žemės ir skaldyk, skaldyk akrostichus
Onomatopėjomis.”