Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Sentimentalus eilėraštis apie vaikystę

aš - tavo vaikystė, mano mielas eunuch, apsigobusi
šilta vidurnakčio antklode, prakaituotais,
irstančiais pirštais glostanti minkštą it sūris maumenį, esu
romioji tavo tėvo katė, uodžiantį kreštantį kraują - tai
tu, mano mažasis didvyri, pametęs kardą skambančiuos krūmuos
uolekčiais, metrais ir myliomis ištylintis tai, kas ištylima

- - - - - -

vaikystė, mielas eunuch, tai bažnyčios vitražai, tai -
ilgos tikinčiųjų procesijos, tęžtančios lajinės žvakės, vaikystė -
evangelija ties kunigo gomuriu, iškrakmolytos mergaičių suknelės
nikeliuotas indas, sklidinas krikšto vandens, tai - delnas su
ostija ir vidudienio saule, apšviečiančia tai, kas apšviečiama

- - - - - -

karštis ant tavo kaktos tėra mėlyngurklių šokiai
rypuojanti šeima - blogas sapnas, iš kurio pabundama
anksčiau nei užmiegama, tavo balsas - plevenanti
ugnis begalinio sodo centre, tavo žodžiai - vos
juntami romiosios katės žingsniai, ir aš, mano
orusis mažasis didvyri, tik tai, kas iškenčiama






įsisiurbus

aš tik noriu, kad tai imtų tekėti manim. aš kartoju:
„šviesos ruožas nutįsta smilgų viršūnėm
iki veido pašauto kareivio“, kuris, ak, „neranda namų, suka
ratus aplink žydintį krūmą, o jame – lizdas besnapio dagilio“ ir
„tyla it giesmė: ir naktis vis arčiau ir arčiau“
urzgia vilkai? ne! – jie suloja. kartoju:
vis arčiau ir arčiau. ar baisu? „man baisu, jums baisu – tau baisu“
„ir bėga per pievas“ „kaip perskrostas persikas tai:
eilėraštis“ „neranda
namų“, „žiburių, tik suloja vilkai“ „aplink žydintį..“ pala,
okupantas tas kareivis, ar ne? nesvarbu! kartoju: „aplink žydintį
krūmą, o jame – lizdas“ ir „jis bando giedoti“ kol „šviesos
ruožas nutįsta smilgų viršūnėm“ „vis
arčiau ir arčiau“ „besnapio dagilio“ lai
urzgia vilkai lai loja lai
„junginėja lapė toršerą“ „pamiškėj pasislėpusi“,
o aš lenkiuosi link pašauto kareivio ir šnabždu jam:

– aš tik noriu, kad tu nukraujuotum manim, todėl aš šnabždu tau:
„šviesos ruožas nutįsta smilgų viršūnėm“
iki tavo veido, pašautas kareivi. tu jau nebegrįši namo, tik „suksi
ratus aplink“ giedantį krūmą, o jame – lizdas besparnio dagilio ir
tyla it žydėjimas: ir naktis. vis arčiau ir arčiau
urzgia vilkiūkščiai. ne! – jie suloja. kartoju:
vis arčiau ir arčiau kol miškas pabunda
ir bėga basas per pievas lyg perskrostas persikas: tai:
eilėraštis pašautas neranda
namų žiburių. tik sulapoja dangus aplink giedantį.. pala,
okupantas tu, kareivi, ar nesvarbu? kartoju: aplink giedantį
krūmą, o jame – lizdas dagilio ir jis bando žydėti kol šviesos
ryškios nutįsta smilgų viršūnėmis vis
arčiau ir arčiau besparnio dagilio lai
urzgia vilkolakiai lai loja lai
junginėja lapę toršeras pamiškėj besislapstančią,
o aš apkabinu tave, pašautas kareivi, ir prašau – ištarkim kartu: