Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ir fejerverkai, ir duona, ir žaidimai

.
                                      Judėjimas yra viskas, tikslas yra niekas.
                                                                  Eduardas Bernšteinas


      Leninas pabudo, kai į palanges ėmė įkyriai būgnyti lietus. Įkyriai, ilgesingai, nostalgiškai. Maudė randus. „O juk dabar Šveicarijoje...” – pagalvojo jis. – „Šveicarijoje...” Ir nesugebėjo prisiminti, kaip ten, Šveicarijoje, tokiu metu. Jei būna toks metas, jei tik būna toks metas ten. Iki skausmo norėjosi pasprukti nuo artėjančios rusiškos žiemos ir jam rodės, kad vos kirtus sieną, planeta krūptels ir atsuks savo šąlantį šoną į saulę. Išdžiūs lapkričio purvynė, iš miškų glūdumos plūstelės tirštas, gydantis pavasario oras. Ir kuo toliau eisi, tuo darysis gražiau, tuo lengviau žengsis, tuo saldžiau gyvensis.
      Gorkose gyvenosi rūgščiai. Kartais – karčiai, protarpiais – sūriai. Lapkritį viskas skendo rūkuose, parkas baugščiai pamodavo, kai vėjas nudrėksdavo balkšvas miglas. Šlapią pilką paklodę, slepiančią per didelį vienam ligotam žmogui namą. Kai Leninas pamėgino patogiau įsisupti į tokius pat drėgnus, pilkšvus patalus, jam pasirodė, kad kambariais nusirito aidas. Tarsi namas būtų varpas, o jis – šerdis, nelaiku krūptelėjusi ir pati išsigandusi savo jau ne žemiško skambėjimo.
      Jis ilgai klausėsi, kaip klaidžiojo aidas, kaip dilo, atsimušdamas į krėslus, knygų spintą. Ir rodės, vėl pradėjo snausti, kai sunkiai dunkstelėjo virtuvėje, o po to šimtai švelnių bumbtelėjimų galutinai išblaškė miegus. Jis vėl atsimerkė – ką? Tvinkčiojo smilkiniuos, krūtinę gniaužė. Tai rūkas! Tai jis, prakeiktasis, neduoda įkvėpti. Sunkiasi pro visus plyšius, varva pro kaminus. Leninas žvilgtelėjo žemyn – grindų beveik nesimatė. Tada atsikrenkštė, sužvejojo šlepetes (du žali bumbulai nuplaukė pieno jūra) ir leidosi aiškintis, kas jam nuo ankstyvo ryto neduoda ramybės.
      - Baba Marfa! Išeisiu aš, jus paliksiu. Ko daužotės, - pradėjo jis, bet tuoj nutilo apstulbęs.
      Virtuvėje – ant stalo, kėdžių, grindų, palangių, net praustuve pūpsojo raudonšoniai obuoliai, tiek obuolių, kad viskas švytėjo šviežiu, sultingu raudoniu.
      - Tokia daugybė... – tik pratarė, negalėdamas atitraukti žvilgsnio.
      Virėja atsisuko:
      - Čia, - išdidžiai atsakė ji, - visas tūkstantis.
      Tūkstantis vasaros granatų, ištaškiusių rūką. Leninas nusišypsojo – tai bent pastiprinimas. „Nepasiduosiu... Mirties motyvas negalimas, ar ne?” – sumurmėjo pats sau, žvelgdamas į lauko duris. – „Tiesiog išeisiu, – jau laikas. Laikas.”

      ***

      Čarlis nusivalė grimą ir nusispjovė. Akys perštėjo, paplūdo ašarom ir nė velnio nematė šioje šlykščioje prietemoje. Baisiausios penkios minutės gyvenime, kai nustoji būti personažu, bet dar netapai savimi. Jis atsilošė ir įsistebeilijo į lubas – kambarys plaukė. Rodės, tvano vandenys galų gale apsėmė Ameriką. Žuvys nardė šešėliuose, kampuose vaiduokliškai švytėjo medūzos. Čarlio rankos, visada tokios baltos, išpuoselėtos, dabar įgavo negyvą melsvą atspalvį ir net palietus atrodė gličios. Tai jį ir nuramino – po velnių, po velnių! Mes visi paskendom. Prieš šimtą metų. Ką reiškia tos intrigos: prodiuseriai, distribiutoriai, Grifitas, Merė, jei viskas baigėsi? Ir dar ilgesingai pagalvojo: „Noriu į Šveicariją... Kaip aš noriu į Šveicariją!” Atsisėsti Alpėse, kad tvano vandenys skalautų kojas. Pabėgti, išeiti.
      Čarlis pavartė rankose pistoletą (užtaisyt ar neužtaisyt, - štai klausimas) ir įgrūdo jį į kišenę. Kokie gali būti motyvai mirti? Negalima. Sunkiai atsikėlė ir pasipurtė, tarsi išlindęs iš vandens: būk tu šimtą kartų Čaplinas, o penkios savigailos minutės įrašytos kiekvieno aktoriaus darbo sutartyje. Bet nieko, nieko – tuoj. Viskas bus. Gerai. Kambaryje tyvuliavo okeanas, šaltos srovės glaustėsi it katės, o Čarlis stovėjo ir laukė. Kol viskas bus. Gerai.
      Galų gale kvėpuoti tapo lengviau ir jau netavaravo akyse. Jis nusprendė, kad pats laikas judėt namo, bet taip ir sustingo nerangiai pakėlęs ranką: iš kambario vedė ne vienos, bet dešimtys, o gal net šimtai durų. Ir kol jis stypsojo apstulbęs, galėjo prisiekti, kad sienos tįso tolyn, šiepdamos vis naujus išėjimus. Vėl apėmė svaigulys – kas vyksta, kas vyksta? Pakriko nervai, aplankė beprotybė? Tuk-tuk, eime su manim į valdiškus namus?
      Tuk-tuk, – pabeldė. Ir Čarlis visai pametė galvą. Nevertėjo – beprotybė buvo graži. Smulki garbanė, ji niūniavo po nosim vaikišką dainelę ir atrodė velniškai laiminga.
      - Mere! Brangi panele Pikford, tu?
      Ji linktelėjo.
      - Mere, ar matai jas? – mostelėjo Čarlis. – Kiek jų?
      - Čia, - išdidžiai atsakė ji, - visas tūkstantis.
      „Pasaulis apsivertė aukštyn kojom,” – pagalvojo jis. – „O man seniai laikas išeiti iš čia, jei jau išėjau iš proto”. Ir Čarlis Čaplinas pasuko prie artimiausių durų.

      ***
     
      Šveicarija buvo visai ne tokia, kokią prisiminė Leninas. Ir ne tokia, apie kokią svajojo Čarlis. Ji buvo daug puikesnė. O, nėra tokio žodžio, kuris apsakytų, kokia nuostabi būna Šveicarija, kai ją išvysti žengęs pro duris pamaskvėje ar Holivude! Kai atslūgo pirmasis džiugesys, Čarlis apsidairė ir pagalvojo: „O! Leninas!”. Leninas susiraukė pakeleiviui: „Baidyklė”. Ir tada jie kartu pamatė Dievą. Kad tai Dievas, abiems buvo visiškai aišku, nors jis dėvėjo languotos vilnos kostiumą ir, tiesą sakant, atrodė šįryt nesiskutęs. Tiesiog... Na, buvo akivaizdu! Ir abu jie, nusikeikę mintyse, choru paklausė:
      - Aš miręs?!
      - Mirties motyvas negalimas, - paslaptingai atsakė Dievas. – Čia ne rojus, čia – Šveicarija. Tiesa, už laiko ribų.
      - Už laiko? O kur tada laikas ir anas pasaulis? – nusistebėjo Leninas.
      - Tiksliau, kada, - patikslino Čarlis. – Kada ir kur mūsų pasaulis?
      - Pasibaigė, - sumišo Dievas. – Bet jūs išėjote iki pabaigos, ir štai...
      - Ir... Ir kas dabar bus?
      - Fejerverkai! Puota! Žaidynės! O po to pradėsim viską iš naujo. Šįkart mėginsime visi kartu.
      - Taip paprastai...?
      - Su mumis? – nutraukė jį Leninas. - Ar yra daugiau disidentų?
      - Čia, - išdidžiai atsakė Dievas, - visas tūkstantis. Tūkstantis svajotojų. Todėl naujas pasaulis bus gražus. Arba nebus. Bet mes visada galėsim pradėti iš naujo. Pasiekti tikslą – tai niekis; svarbu nesustoti!






Taip miršta didvyriai

– Čia, – išdidžiai atsakė ji, – visas tūkstantis. Neatiduok kryžiuočiams mano garbės.
– Išeinu į karą, motin. Ačiū Jums už dovaną, ji pravers mūšio lauke. Kausiuosi už Jūsų garbę ir orumą.
Karalienė Birutė, Skomanto žmona įdavė savo sūnui Labgaudui tūkstantį auksinių strėlių ir liūdnomis, nevilties kupinomis akimis nužvelgė jį. Ji tikrai nesitikėjo, kad dar pavyks išsaugoti savo pilį, kurią jai padovanojo jos amžiną atilsį vyras, praradęs gyvybę mūšyje su kryžiuočiais. Dabar Birutė jiems atiduoda ir savo paskutinį sūnų. Na ir nesėkmingas gyvenimas! Galvojo, ką sakys kryžiuočių ordino vadeivai, tam prakeiktam plevėsai, kai prašys jo malonės ir siūlys save į žmonas. Žinojo, kad taip reikia.
Tuo metu Labgaudas, visiškai atsipalaidavęs ir pakilios nuotaikos, jojo ant savo nuostabaus bėro žirgo, apkaustyto sidabru. Ant savo laibo devyniolikmečio kūno buvo užsidėjęs nuostabiai išpuoštus šarvus. Iš paskos jam sekė keli tūkstančiai ištikimų, ir ne visai ištikimų karių. Ši rinktinių baltų – jotvingių, latgalių, sėlių ir prūsų kariuomenė šansų neturėjo – lygiai taip pat, kaip neturėjo proto. Tačiau visi žinojo – arba eik art laukų, arba ieškot nuotykių, nes karalienė negailestinga, todėl baudžia kiekvieną nepaklusnų valstietį.
– Du pirmyn, keturi deeeeš-i-nėn, trys į kairę! Čiovydai, ne ten eini! – Nurodinėjo jaunasis kariuomenės vedlys. – O tu kodėl velkiesi? Greit ant kelių ir maldaut pasigailėjimo!
– Che che, vade, vade, nesiųskite tiek daug žvalgų, jie vis tiek dezertyruoja…
– Tylėt! Katras iš mūsų vadovauja? A? Išdurt jam akis ir paleist į miškus! – Skardžiai suriko jaunasis skerdikas ir mostelėjo ranka į pirmą pasitaikiusį kareiviūkštį, – Tu! Išdurk akis!
Taip ir slinko jų dienos. Nevisprotis karalienės sūnelis kankino savo karius vieną po kito, kol taip įsilinksmino, jog nepastebėjo, kad priartėjo prie sutartos mūšio vietos. Didžiulio, gražaus, žalio lauko, apsupto tankių miškų. Tuo tarpu visi Čiovydai, Skomantai, Algirdai, Ąžuolai ir netgi vienas Dmitrijus buvo tiek nuvargę, jog tenorėjo ilsėtis ir valgyti. Juk už nugarų liko daugybė kilometrų, dešimtys upių, neįžengiamų brūzgynų. Tačiau prieš akis laukė nuožmi kova. Kitoje lauko pusėje jau gražiai rikiavosi kryžiuočių kariuomenė. Atrodė grėsmingai – saulėje spindintys šarvai, skambiai besidaužantys kalavijai, gražiai išdrožti ir išlenkti lankai ir daugybė stiebų su vėliavomis. Pulkų vėliavomis. Vokiečiai, kaip visada, buvo tvarkingi ir klusnūs – vykdė vadų komandas, gražiai rikiavosi išpūtę krūtines, uždengtas išblizgintais šarvais.
O baltai? Baltai atrodė kaip kaimiečiai – šarvus turėjo tik keli kariai, visi kiti - apdriskę, nešukuotais plaukais, susivėlę, purvini. Ir tik viena aptriušusi vėliava. Gėdinga kariuomenė. Tačiau jie jautėsi didvyriais – tikėjo, kad gali laimėti prieš šarvų jūrą savo odinėm liemenėm, iš žiedų nupintom marškom ir mediniais skydais.
Mūšis prasidėjo.
– Pyriooooooot!!! – Užbaubė Labgaudas ir nulėkė pirmas. – Nebūkit susnos! Pyrioooooot!
Nežmoniškai garsais baubianti ir atlekianti minia vokiečių neišgąsdino. Šie stovėjo kaip stovėję, tik pasiuntiniai, joję susitarti dėl sąlygų, daužydami žirgams šonus lėkė atgal. Baltai tartis nenorėjo. Karalienės Birutės kariuomenė, turėjusi išsaugoti jos garbę ir sėdynę, kupini entuziazmo ir adrenalino artėjo prie kryžiuočių pirmosios gynybos linijos. Priešaky vis dar lėkė didvyris Labgaudas, tačiau nebeilgai – su milžiniška jėga įsirėžęs į vokiečių gretas, jis pradėjo švaistytis kalaviju ir kapoti visiems galvas. Per akimirką jo šarvai aptiško krauju, o akyse pasirodė pragaro liepsnos. Baltų kariai, pamatę savo didvyrį vadą, puolė jam iš paskos ir pradėjo į visas puses taškyti išsipusčiusius vokiečius. Jotvingių karo didvyris Čiovydas žuvo per pirmąsias kovos sekundes – jį perdūrė vokiečio sviesta ietis. Tačiau Čiovydas, prieš nukrisdamas ant žemės, dar atrėmė tris kalavijų kirčius ir, smogęs atgal, atėmė gyvybes dviems kryžiuočiams.
Rėkdamas kariams, kad žudytų iečių svaidytojus, Labgaudas, švaistydamasis kalaviju kairėn-dešinėn, jojo link artėjančios antrosios kryžiuočių karių linijos. Šie buvo apsiginklavę ne tik kalavijais, bet ir kuokomis su metaliniais spygliais. Labgaudas matė, kaip žemaūgis kryžiuotis, prisėlinęs iš nugaros, paeiliui vožtelėjo kuoka per galvas trims broliams – Ąžuolui, Gaileniui ir Žadvainiui. Matydamas srūvantį brolių kraują, sužalotas jų galvas, baltų vadas įniršęs puolė kapoti kryžiuotį. Deja, apimtas pykčio, pataikė kalaviju savo žirgui į koją ir ją nukirto. Arklys, virsdamas ir garsiai žvengdamas iš skausmo, prispaudė didvyrį savo kūnu.
Ir tada baltai nuščiūvo. Pasigirdo kurtinantis vokiečių pergalės šauksmas ir ant ilgos ieties iškilo pamauta Labgaudo, baltų kariuomenės vado galva.
Atrodė, kad vokiečiai išplėšė pergalę. Tačiau visų Pabaltijo tautų kariai suvokė, jog „arba mirštam, arba kovojam“. „Pyyyyriooooot“, sušuko Labgaudo dešinioji ranka, jo kitas pusbrolis Švitrigaila. Nežinia, kokios mintys tuo metu sukosi kiekvieno kario galvoje, už ką jie kovojo, ko siekė, tačiau tai buvo kruviniausias ir žiauriausias mūšis per visą istoriją. Laimėtojų nebuvo, nes gyvų teliko kelios dešimtys – daugiausia kryžiuočiai, kurie, kaip buvo įpratę, atsitraukė ir vėl paslapčiom ruošėsi puolimui. Tuo tarpu baltus išskerdė beveik visus. Tie, kurie buvo sužeisti, persidūrė širdis patys – garbingai žuvo mūšio lauke.
Gyvas liko tik vienas Dmitrijus. Kelias savaites vilkdamasis atgal į pilį, pragėręs mažam kaimelyje savo šarvus, jis nešė žinią karalienei. Po savaitės išbadėjęs, vos gyvas karys pasirodė karalienės rūmuose. „Mes laimėjom, o Karaliene!“, perdavė jai žinią, o karalienė Birutė iš džiaugsmo ėmė plot katučių; „bet Jūsų sūnus, Labgaudas – negyvas!“. Už antrąją žinią karalienė, nesuvaldžiusi liūdesio ir pykčio, perdūrė Dmitrijaus širdį savo špaga.
Taip miršta didvyriai.