Barbės namai. Nu ir kam taip skubėt – laiko nebuvo? Toks įspūdis, kad parašius nebuvo perskaityta. Charakteriai blankūs – gerietė, apie kurį sužinome, kad ji buvo reto švelnumo ir gėrio, už kurius jai atleisdavo dėl jos aklumo, ir šiaip labai gailėjo. Dar ji galėtų rašyti eilėraščius apie Jį į rožinį sąsiuvinį ir , jei galėtų, ir šiaip – draskyti apatinius, kai durys neatsidaro, vietoje to, kad pabeldus ir palaukus, kol kas iš tarnų išleistų. Ir blogietė, prisirpusi nerimo ir pagiežos, ir šiaip bloga dėl to, kad bloga ir galvoja apie tai, kaip čia padarius ką nors neapgalvoto. Šiaip dėl netvarkingo rašymo sunkiai skaitosi – apgalvota konstrukcija ir priežastingumas beviltiškai pralaimi prieš bandymą dirbtinai graudinti ir šiaip - paliesti širdį. He, vargšelė, ji sunkiai susivokdavo savo žmonių kalbose – kokių žmonių, kokiose kalbose? Ar tiesiog vargšelė, šiaip sau. Nekomentuok personažų - atskleisk juos - mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais, motyvuok poelgius. Vainikuoja pabaiga vainikuoja. Žiūrim: Marija gulėjo. Sofija delsė. Ji (Sofija) pavogė. Ji (Sofija) neužėjo. Sofija gulėjo. Ji (išeina kad Sofija) puolė prie durų. Neatsidarė. Puolė raudoti – durys raudų neišgirdo. Durys atrodė kaip niekada neatidarytos (kodėl?). Tada Marija išsigando (pala, pala, o Sofija kur?). Tada išsigando (pala, o prieš tai drąsiai raudojo? O gal visgi raudojo Sofija?, o gal ne, jei ji tuo metu po turgų vaikštinėja?). Na, tada Marija būkštavo.
Mintis siužetui gal ir nebloga – aklumo vagystė, bet po velnių, dar ir parašyt reikia.
0.3 iš 1
0.4 iš 1
0.4 iš 2
0.2 iš 1

Neblogai kuriami abiejų moterų paveikslai, piešiama aplinka. Tačiau: pradžioje gana vingiuotai kuriamas siužetas pabaigoje išsikvepia. Pabaiga skubota ir, leisiu sau pasakyti, neįdomi. Kita vertus, įdomiai manipuliuojama laiku.
Taip pat yra stiliaus ir gramatinių klaidų.

Na yra tų venesuelietiškų klišių, tačiau turiniu subtilesnis už kitą darbą. Patiko pabaiga, pavadinimas. Bet atlikimas ir karamelė nulėmė subjektyvų įspūdį.

Paleidai idėją. Sakysi, kad tik tai ir norėjai pasakyti, o aš įsispyrusi kartosiu - paleidai, neišspaudusi visko. Vagystės scena neakcentuota, o tai buvo svarbu. Skaitydama nuolat regėjau dvi seseris, rašiusias Lazdynų pelėdos pseudonimu. Tai maloniai veikė. Bet staiga viskas baigėsi panašioje migloje, kurioje klajodavo mažos būdamos lazdynų pelėdos.

Čia taip gana subtiliai pabaigoje. Sunku teisingai perskaityti tekstą (negaliu teigti, kad man tai pilnai ir pavyko), tačiau pavydas čia tiko... Kiek primena muilo operą.

Stilius sklandus, nepaisant keletos tokių epizodu, kad... (pvz: Ji dėjosi nieko nematanti. Nu uch), tačiau vistiek kažko trūko, kad galėčiau pavadinti tikrai geru stiliumi (gal kalti tik ką skaityti Vaičiulaičio tekstai).

Patiko pusė užduoties įvykdymo. Na, žinau, kad turi būti aklas veikėjas, tačiau visada norisi kažko originalaus ir naujo, tad tai liko neišpildyta, tačiau vagystė man patiko. Tai kitokia vagystė. Ir gana subtili, linkusi į vidinius apmąstymus ir poelgio analizavimą.

Gerai, kad pasakotojas nėra visažinis, nes tai nusodintu tekstą.

Jaukus, nors ir vidutiniškas darbas.

Jei ne isteriška panelytė – Jėzau Kristau, bent pažiūrėčiau kas toj piniginėj palikta, o tik paskui muščiausi, ir net kaip aklajam – paranormalių sugebėjimų senis, būtų viskas gerai. Na ir poelgiai nevisai motyvuoti senioko – pavogė piniginę – grąžino, ruošėsi išdulkint – kalbi būsimuoju, neišdulkino – staiga tik galimybe virsta. O kodėl? Ir daktaras iš kur? Šiaip geras, dinamiškas tekstas, užduotis interpretuojama gan pažodžiui, bet gerai.
0.8 iš 1
0.8 iš 1
1.8 iš 2
0.8 iš 1

Skysta idėja, vidutiniškas išpildymas ir beveik jokios estetikos. O ją galima išlaužti ir iš bjaurių dalykų. Nepavyko.

Tiesa, kam viską imti ir paaiškinti skaitytojui? Koks bukaprotis kalba su savimi, ką darys ir ką galėjo padaryti?

"Mano pasaulio mirtis įrašyta plastike įlietoje mikroschemoje" ir keletas kitų vietų nedera prie pasakotojo stiliaus. Tas grubus seksizmas duoda autentiškumo charakteriui, kuris be jo būtų plokštesnis. Geresnis.

Aklas ir naglas, gerokai trenktas, o gal daužtas... Lenda galvon visoks toks leksikonas. Tekstas silpnas ne tik "leksikonu", bet ir fabula. Pagrindinio veikėjo portretas kuriamas apgraibomis, o vidiniai monologai ganėtinai banalūs. Idėja, jog jis vienaip galvoja, kitaip elgiasi - žavi, tačiau ji nušiūra apgobta skylėtu tekstu. Tačiau bilietą keliauti toliau dedu jam. "Mano kriauklė" - kai reikia rinktis.

Reiktų tau pažiūrėti tokį animacinį mini filmuką "I fucked the World".

Be komentarų. Gal ir subjektyviai, bet be komentarų.

2 už stilių.