Pradžia
Rašyk
Knygos
Rašytojai
Tekstai
Dienoraščiai
Įvykiai
Diskusijos
Rašyk
Eilės
(78156)
Fantastika
(2307)
Scenarijai
(641)
Esė
(1554)
Proza
(10911)
Šiukšlių Dėžė
(22283)
Vaikams
(2714)
Slam
(73)
English
(1198)
По-русски
(1698)
Po polsku
(370)
Konkursas
(27)
Paraštės Metai
(80)
Iš viso:
121999
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate:
svečias
Dabar naršo:
2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai
(13257)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos
Batlai
»
Judantis mūšis
Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
sudas
Gal kas atsitiko Sofijai
Juoda lazdele rankoje ji yrėsi turgaus klegesiu. Svetima suknute ir svetimu veidu. Ji dėjosi nieko nematanti: negrabiai muistėsi žmonėse, rankų pirštais lietė ant prekystalių išdėliotus pomidorus, obuolius ir metalines seges. Vyrai jai šypsojosi, moterys glostė palaidus plaukus. O kai ji stovėjo prie inkščiančių kačiukų pintinės ir stengėsi numarinti staiga atgijusį žvilgsnį, pajautė vyro delną ant peties ir ausyje nugulusį balsą: “ Vieversėli, čia tu.”
***
Svetainėje žaidė vakaras. Lyg kiek drovėdamasis, šešėliais gėrė arbatą iš apvalių puodelių, lingavo krėsluose, o kartais nepastebėtai paukšteliu praskrisdavo. Ant gelsvų apmušalų. Visame dvare sūkuriavo dulkės, išpūstos iš persiškų kilimų. Pakampėse sukritusi pelijo tuštuma. Į svetainę įslinko senyva tarnaitė. Vos girdimai skimbčiodama išragautais puodeliais, sustatė juos ant medinio padėklo ir nešina išsliūkino. Krėsluose suposi dvi jaunos moterys. Sofija rankose spaudė knygą odiniais viršeliais ir įdėmiai stebėjo kieme krūmokšnių šakeles karpantį sodininką. Jos žvilgsnyje sirpo nerimas ar net pagieža. Marija nuolat čiupinėjo savo suknutės kraštą ir kiek drebančiu balsu pasakojo apie kažkokio bažnyčioje sutikto vyriškio balsą. Jos veidą glostė silpstantys spinduliai, vienas kitas atklystantys iš už lango. Marija akla: ji net neprisimerkė, nesuraukė kaktos. Atrodė, taip pamažu ir išdegė jos žvilgsnis – kiekvieną gaivų vakarą besėdint taip akistatoje su saule.
- Žinai, sese, nesuprantu, kaip atrodo žmonės, nesuprantu jų grožio, bet tas balsas priklausė tikrai išvaizdžiam vyrui. Jis šnabždėdamas vadino mane vieversiu…
- Marija, aš skaitau,- Sofija nervingai sugirgždėjo savo krėsle ir vis akylai stebėdama sodininką garsiai pervertė gelsvą knygos puslapį.
- Apie ką ji?
- Apie žmogaus jausmus.
- Ak, man tikriausiai patiktų. Šiandien virėjas Vilis pasakojo man apie savo pirmąją meilę.
- Marija, jausmuose apstu klastos, nėra viskas taip tikra kaip gal tu ir įsivaizduoji.
- Sofija, juk aš net nežinau, kas yra tikra. Bet tai, ką girdžiu, skamba ,- Marija kiek nuliūdo: sesers balse buvo girdėti daug abejingumo. Ji nutilo ir susimąstė. Sofijos žvilgsnis nukrypo į Marijos krėslą.
Šios jaunos moterys gimė kartu. Marija taip ir neišvydo nei savęs, nei identiškos savo sesers. Dažnai supykusi Sofija vadindavo visa tai Dievo klaida. Suprantama, nuo pat vaikystės ji jautė savo sesers šešėlio vėsą. Marija gimė privilegijuota. Be žvilgsnio. Ir vien tai buvo jos pateisinimas: dar viena Dievo klaida: ji gimė ypatingo švelnumo ir gėrio. Tėvai MArijai viską atleido ir lepino iki tos dienos, kai abu kartu pasimirė .Sofijai, rodėsi, net kietesnis duonos kąsnis teko. Juk ji matanti būtybė. Tokia kaip ir daugumas. O taip, ji prisimena: vaikystėje akis apsirišdavo skarele, pamažu iš lėto, pirštais liesdama vėsias sienas tipendavo ilgais koridoriais. Pirmyn. Atgal. Galiausiai pasipainiodavo jaunam tarnui po kojomis ir gaudavo gėdingos pylos. O Marija tuo tarpu gulėdavo su mama po kvepiančiomis obelimis ir žaisdavo namus. Sofija jautėsi vieniša, žmonėse ji iškart atpažindavo gailestį jos seseriai. Niekas nepasikeitė ir po tėvų mirties. Liko senas pūvantis dvaras, keletas ištikimų tarnų, vienišoji Sofija ir Marija, izoliuota tamsoje ir apsupta mandagaus gailesčio. Vargšelė ji retai tesusivokdavo savo žmonių kalbose ir greitai susižavėdavo vyrų balsais. Sofija šito labiausiai nekentė.
- Sofi, aš noriu rytoj važiuoti į turgų. Ten tiek daug kvapų ir garsų. Gal dar kartą išgirsiu jo balsą…
- Nemanau, kad tai gera idėja. Juk žinai, koks ten triukšmas ir kokia begalė piktų žmonių. Rytoj geriau pasilikime namuose.
- Bet Sofija…
Sofija pakilo nuo krėslo ir atsistojus prie lango įsistebeilijo į mažulytes horizonto pušeles. Ji nenorėjo net matyti, kaip prekeiviai čia pat nuo prekystalių bruka jai į rankas obuolius, glosto pečius ir meiliai kalba vis tuos pačius saldžius žodžius: “Ak, Marija, kad tu matytum, kokia tu gražuolė”, O Marija kukliai šypsosi ir veik alpsta jiems į glėbius. Sofija tiesiog nebetvėrė savo dalios. Ji būtinai turėjo padaryti kažką neapgalvoto.
***
Užslinko naktis ir žemę aptraukė groteskiška tamsa. Marija jau gulėjo ant šono savo pataluose pirštais lytėdama pagalvę. Sofija delsė. P o vakarienės ji slapta šnibždėjosi su tarnaitėmis, tada paskubomis ištraukė iš Marijos spintos aksominę suknelę ir juodą lazdelę. Ji neužėjo palinkėti saldžių sapnų. Sofija ilgai vartėsi savo pataluose ir niekaip neįstengė užmigti. Ryte, vos tik prabudus, ji apgraibomis puolė prie durų. Neatsidarė. Ji įsitempus klebeno rankeną. Neatsidarė. Šaukė tarnus, suklupo ant nuogų kelių, puolė verkti, rauda raudoti – neatsidarė. Atrodė, jos niekada ir nebuvo atsidarytos. Marija išsigando kaip išsigąsta maži paukšteliai. Blaškėsi, spurdėjo savo narvelyje be šviesos. Gal kas baisaus atsitiko Sofijai. Būkštavo ir sudraskytais naktiniais šluostėsi ašaras.
Spindesys
Barbės namai. Nu ir kam taip skubėt – laiko nebuvo? Toks įspūdis, kad parašius nebuvo perskaityta. Charakteriai blankūs – gerietė, apie kurį sužinome, kad ji buvo reto švelnumo ir gėrio, už kurius jai atleisdavo dėl jos aklumo, ir šiaip labai gailėjo. Dar ji galėtų rašyti eilėraščius apie Jį į rožinį sąsiuvinį ir , jei galėtų, ir šiaip – draskyti apatinius, kai durys neatsidaro, vietoje to, kad pabeldus ir palaukus, kol kas iš tarnų išleistų. Ir blogietė, prisirpusi nerimo ir pagiežos, ir šiaip bloga dėl to, kad bloga ir galvoja apie tai, kaip čia padarius ką nors neapgalvoto. Šiaip dėl netvarkingo rašymo sunkiai skaitosi – apgalvota konstrukcija ir priežastingumas beviltiškai pralaimi prieš bandymą dirbtinai graudinti ir šiaip - paliesti širdį. He, vargšelė, ji sunkiai susivokdavo savo žmonių kalbose – kokių žmonių, kokiose kalbose? Ar tiesiog vargšelė, šiaip sau. Nekomentuok personažų - atskleisk juos - mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais, motyvuok poelgius. Vainikuoja pabaiga vainikuoja. Žiūrim: Marija gulėjo. Sofija delsė. Ji (Sofija) pavogė. Ji (Sofija) neužėjo. Sofija gulėjo. Ji (išeina kad Sofija) puolė prie durų. Neatsidarė. Puolė raudoti – durys raudų neišgirdo. Durys atrodė kaip niekada neatidarytos (kodėl?). Tada Marija išsigando (pala, pala, o Sofija kur?). Tada išsigando (pala, o prieš tai drąsiai raudojo? O gal visgi raudojo Sofija?, o gal ne, jei ji tuo metu po turgų vaikštinėja?). Na, tada Marija būkštavo.
Mintis siužetui gal ir nebloga – aklumo vagystė, bet po velnių, dar ir parašyt reikia.
0.3 iš 1
0.4 iš 1
0.4 iš 2
0.2 iš 1
Įvertinimas: 1.3
Laimėtojas: Ne
Si bilė Sibire
Neblogai kuriami abiejų moterų paveikslai, piešiama aplinka. Tačiau: pradžioje gana vingiuotai kuriamas siužetas pabaigoje išsikvepia. Pabaiga skubota ir, leisiu sau pasakyti, neįdomi. Kita vertus, įdomiai manipuliuojama laiku.
Taip pat yra stiliaus ir gramatinių klaidų.
Įvertinimas: 2.6
Laimėtojas: Taip
speedo
Na yra tų venesuelietiškų klišių, tačiau turiniu subtilesnis už kitą darbą. Patiko pabaiga, pavadinimas. Bet atlikimas ir karamelė nulėmė subjektyvų įspūdį.
Įvertinimas: 3.6
Laimėtojas: Ne
pieva yra Jeržio
Paleidai idėją. Sakysi, kad tik tai ir norėjai pasakyti, o aš įsispyrusi kartosiu - paleidai, neišspaudusi visko. Vagystės scena neakcentuota, o tai buvo svarbu. Skaitydama nuolat regėjau dvi seseris, rašiusias Lazdynų pelėdos pseudonimu. Tai maloniai veikė. Bet staiga viskas baigėsi panašioje migloje, kurioje klajodavo mažos būdamos lazdynų pelėdos.
Įvertinimas: 2.1
Laimėtojas: Ne
Vai
Čia taip gana subtiliai pabaigoje. Sunku teisingai perskaityti tekstą (negaliu teigti, kad man tai pilnai ir pavyko), tačiau pavydas čia tiko... Kiek primena muilo operą.
Stilius sklandus, nepaisant keletos tokių epizodu, kad... (pvz:
Ji
dėjosi
nieko nematanti
. Nu uch), tačiau vistiek kažko trūko, kad galėčiau pavadinti tikrai geru stiliumi (gal kalti tik ką skaityti Vaičiulaičio tekstai).
Patiko pusė užduoties įvykdymo. Na, žinau, kad turi būti aklas veikėjas, tačiau visada norisi kažko originalaus ir naujo, tad tai liko neišpildyta, tačiau vagystė man patiko. Tai kitokia vagystė. Ir gana subtili, linkusi į vidinius apmąstymus ir poelgio analizavimą.
Gerai, kad pasakotojas nėra visažinis, nes tai
nusodintu
tekstą.
Jaukus, nors ir vidutiniškas darbas.
Įvertinimas: 2.5
Laimėtojas: Taip
pinigai
Mano kriauklė
Pasaulis yra mano kriauklė. Jiems gali atrodyti kitaip. Jiems turbūt ir atrodo kitaip, tačiau aš ramus. Pasaulis – tai aš.
– Ė, kur čia kaišioji tą savo pagalį, seni?! Ką nematai kur eini?!
– Nematau. O tu matai?
Taip, tu tariesi, kad matai. Bet tu tik
matai
, o aš, vaikeli,
žinau
. Žinau kur einu. Dar aš žinau, kad tu ką tik mėtei į kuloką šūdinoje viešosios išvietės kupė ir patingėjai apsivalyti; žinau, kad valgei taukuose keptą kiaušinienę su sūriu ir svogūnais. Ir, kad kūšys tavo ryžas, berniuk. Tai taip pat aš žinau, nes pasaulis mano, o ne tavo kriauklė.
Jei dabar staiga apsisukčiau, paėjėčiau keturis ar keturis su puse žingsnių atgal, galėčiau savo balta lazdele durti tau, gaigale, į subinę. Arba sugriebti ranka už ryžai gauruotų kiaušų. Juk, ko gero, tebestovi kaip stulpas ir tebežiūri į mane. Paklausčiau ar nenorėtum pabučiuoti manęs. Gal norėtum? Nesu labai bjaurus, prisižiūriu.
***
– Atsiprašau, gal jums reikia pagalbos? Kokio autobuso jūs laukiate?
Trylikto, panelyte. Jau atvažiavo tryliktas? Padėsite man įlipti? Širdingas dėkui, jūs tokia maloni. Taip, taip, dabar keliu koją. Dabar kitą. Dabar apglėbiu jus per taliją. Oho-ho, kokie klubai! Tiesiog ilsiuosi ant jų. Taip, taip. Taip saugiau. Pavydžiu jūsų draugužiui, panelyt. Jis turi į ką įsikniaubti, dievaž. Stop. Geras momentas, autobusas trūkteli kaip pašėlęs į priekį. Mes lyg ir griūvam atgal, o mano ranka slysteli į atsegtą dirbtinės odos rankinę.
Ne, čia ne tai ir čia dar ne. Po velnių, kiek gi pas jus mažmožių? Mes jau baigiam atgauti pusiausvyrą! Taip, taip, higieniniai paketai, cigaretės, mobiliakas... Ką, kas čia? Prezervatyvai?! Tas jūsų draugužis tikras asilas, panele. Bet kas man, kas man? Jūsų piniginė jau mano palto kišenėj. O jūs skaniai kvepiat. Pakalnutėmis.
– Ačiū, panele. Be jūsų tikrai būtų buvę sunku.
– Ne, ne, pone. Sėdėkit, aš kitoje išlipu.
Oho, atrodo pilnutėlė. Kai kurie žmonės vis dar nepasitiki kreditinėmis. Aš taip pat. Bekvapė ir beskonė elektronika. Jei kas ir pražudys mane, tai tik ta prakeikta elektronika. Mano pasaulio mirtis įrašyta plastike įlietoje mikroschemoje. Jei ir galiu apčiuopti vardą ir pavardę iškiliomis raidėmis įspaustus kortelėse, negaliu žinoti PIN kodo. Net jei jis užrašytas markeriu ant kortelės. Juk neklausiu pardavėjos ar ji nebūtų maloni ir ar negalėtų nuodugniai apžiūrėti kreditinės, mat buvęs jos savininkas galbūt buvo toks neapdairus ir užrašė kur nors PIN? Ne, nėra? Tai gal perverskite šią piniginę, gal kur nors yra popieriaus skiautė su keturių skaičių kombinacija, be jokių paaiškinimų? Ne, nėra? Ką gi, tuomet mokėsiu grynais. Cha-cha. O grynų pas mus šiandien... O grynų... Dieve tu mano! Ar tik ne penki šimtai? Juk taip braška tik naujutėlės, ką tik iš bankomato išimtos penkiasdešimtinės. Dešimt naujų nenučiupinėtų banknotų. Ką gi, dabar esu dar ir turtingas.
Bet, panelyt, nesuprantu, kam jums tiek daug? Šviežiai bandelei su cafe late užtektų penkių litų, cigaretėms, netgi labai geroms, tokioms kokios buvo rankinėj, iš kieto pakelio su nuapvalintais kampais – dar penkių. Net jei būtumėt važiavusi taksi, jums būtų reikėję, e-e-e, na dvidešimt, o gal trisdešimt. Bet penki šimtai? Daugoka tryliktam maršrutui, rugsėjo dvidešimt šeštai, antradieniui. Markučiai–Stotis–Dzūkų–Liepkalnis. Hm. Hmm.
***
Po velnių. Juk tu žinai kur ji važiavo. Gailus pakalnučių kvapas, taip, taip. Ji važiavo tryliktu iš stoties. O kur išlipo? Kartu su tavim, Pelesos. Nagi, nagi judėk, senas kvaily. Aha jau girdžiu jos aukštakulnius. Vangiai kaukši įkalnėn ir nelabai ryžtingai.
– Atsiprašau, panelyt...
– ?!!
– Hm-khm, ar ne jūs pametėte, ką?
– Ką?! Kaip tai pamečiau... Jūs ką? Jūs mane apvogėt?! Kokie dar čia pokštai?!!
– Na, ne. Ne visai taip. Aš tik ėjau... Išlipau kartu su jumis, o mano klausa, žinot, gera. Išgirdau kaip kažkas nukrito. Ir, e-e, na man sunku orientuotis, bet, žinot, niekas daugiau neišlipo iš to autobuso... Kol pavijau jus. Jūs jauna, greitai einat... Paimkite gi. Juk tai jūsų!
– Šlykštus senis. Duokit greičiau. Vagis neraliuotas!
– Ach nepykite, panelyt, būna ir blogiau.
– Blogiau?! Aš juk jums padėjau, o jūs mane apvogėt. Kodėl dabar atiduodat? Ten jau turbūt nieko nėra? Jūs sakysite, kad ir nebuvo... Jūs niekšas! Kaip jūs taip galit?
Aš galiu. Juk jūs, panelyt, net nežinote, kad jūs tik mano kriauklės dalis. Jūsų ranka maloniai vėsi, o pakalnučių kvapas dabar sumišęs su išgąsčio ir pykčio kvapu. Taip dar skaniau. Taip jau tikrai puiku. Įdomu ar pavyksta jūsų asilėliui, kuris net ant bambos nuleisti nesugeba, sukurti tokias kvapų uvertiūras? Et, net jei ir pavyktų... Jis neužuostų. Jo kriauklė tuščia. Ir lygiai taip pat, kaip ir jūsų, ji vartaliojasi manosios gelmėse.
Manosios
, panelyt.
– Piniginėje viskas yra, jūs... Jūs geriau paskubėkit. Gydytojas turbūt laukia.
O šito tai nereikėjo. Aš išsisukau. Ir visuomet išsisuksiu, o jūsų ranka dabar mano rankoje. Ir aš žinau, kad čia už kelių žingsnių yra laipteliai į apleistą rūsį. Ir galiu užkimšti jums burną ar net stipriai suduoti, kad nedrįstumėt šaukti ir priešintis. Ir aš nutempsiu jus į tą myžalais dvokiančią, statybų šlamštu užverstą olą, nudrėksiu jūsų skudurus ir išdulkinsiu. Ir nežinau ar paliksiu gyvą. Nors net jei ir palikčiau, niekam jūs nepasiskųsite. Niekas jumis nepatikės. Ką, aklas senis? Nesąmonė!
Štai ką aš jums galiu padaryti. Bet aš juk atidaviau jums piniginę, nors galėjau neatiduoti. Galėjau grįžti į stotį ir susirasti tą raudonkūšį gaigalą, bekrapštantį snarglius kurioje nors sankryžoje. Juk už penkis šimtus jis leistųsi apčiupinėjamas, o gal ir ką nors daugiau, dievaž...
***
– Maldauju, man skauda...
– Skauda? Bet juk tai jūs norėjote man suduoti!
– Atsiprašau. Man ši diena tikras košmaras... Atsiprašau, ar galite paleisti mano ranką? Aš nenorėjau jūsų įžeisti...
– Gerai, paleidžiu. Eikite... Eikite, juk jūsų turbūt laukia.
Eikit velniop iš mano kriauklės! Eikit velniop.
Spindesys
Jei ne isteriška panelytė – Jėzau Kristau, bent pažiūrėčiau kas toj piniginėj palikta, o tik paskui muščiausi, ir net kaip aklajam – paranormalių sugebėjimų senis, būtų viskas gerai. Na ir poelgiai nevisai motyvuoti senioko – pavogė piniginę – grąžino, ruošėsi išdulkint – kalbi būsimuoju, neišdulkino – staiga tik galimybe virsta. O kodėl? Ir daktaras iš kur? Šiaip geras, dinamiškas tekstas, užduotis interpretuojama gan pažodžiui, bet gerai.
0.8 iš 1
0.8 iš 1
1.8 iš 2
0.8 iš 1
Įvertinimas: 4.4
Laimėtojas: Taip
Si bilė Sibire
Skysta idėja, vidutiniškas išpildymas ir beveik jokios estetikos. O ją galima išlaužti ir iš bjaurių dalykų. Nepavyko.
Tiesa, kam viską imti ir paaiškinti skaitytojui? Koks bukaprotis kalba su savimi, ką darys ir ką galėjo padaryti?
Įvertinimas: 1.2
Laimėtojas: Ne
speedo
"Mano pasaulio mirtis įrašyta plastike įlietoje mikroschemoje" ir keletas kitų vietų nedera prie pasakotojo stiliaus. Tas grubus seksizmas duoda autentiškumo charakteriui, kuris be jo būtų plokštesnis. Geresnis.
Įvertinimas: 3.9
Laimėtojas: Taip
pieva yra Jeržio
Aklas ir naglas, gerokai trenktas, o gal daužtas... Lenda galvon visoks toks leksikonas. Tekstas silpnas ne tik "leksikonu", bet ir fabula. Pagrindinio veikėjo portretas kuriamas apgraibomis, o vidiniai monologai ganėtinai banalūs. Idėja, jog jis vienaip galvoja, kitaip elgiasi - žavi, tačiau ji nušiūra apgobta skylėtu tekstu. Tačiau bilietą keliauti toliau dedu jam. "Mano kriauklė" - kai reikia rinktis.
Įvertinimas: 2.6
Laimėtojas: Taip
Vai
Reiktų tau pažiūrėti tokį animacinį mini filmuką "I fucked the World".
Be komentarų. Gal ir subjektyviai, bet be komentarų.
2 už stilių.
Įvertinimas: 2
Laimėtojas: Ne
atgal