Rašyk
Eilės (78156)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Gal kas atsitiko Sofijai

Juoda lazdele rankoje ji yrėsi turgaus klegesiu. Svetima suknute ir svetimu veidu. Ji dėjosi nieko nematanti: negrabiai muistėsi žmonėse, rankų pirštais lietė ant prekystalių išdėliotus pomidorus, obuolius ir metalines seges. Vyrai jai šypsojosi, moterys glostė palaidus plaukus. O kai ji stovėjo prie inkščiančių kačiukų pintinės ir stengėsi numarinti staiga atgijusį žvilgsnį, pajautė vyro delną ant peties ir ausyje nugulusį balsą: “ Vieversėli, čia tu.”

                ***

Svetainėje žaidė vakaras. Lyg kiek drovėdamasis, šešėliais gėrė arbatą iš apvalių puodelių, lingavo krėsluose, o kartais nepastebėtai paukšteliu praskrisdavo. Ant gelsvų apmušalų. Visame dvare sūkuriavo dulkės, išpūstos iš persiškų kilimų. Pakampėse sukritusi pelijo tuštuma. Į svetainę įslinko senyva tarnaitė. Vos girdimai skimbčiodama išragautais puodeliais, sustatė juos ant medinio padėklo ir nešina išsliūkino. Krėsluose suposi dvi jaunos moterys. Sofija rankose spaudė knygą odiniais viršeliais ir įdėmiai stebėjo kieme krūmokšnių šakeles karpantį sodininką. Jos žvilgsnyje sirpo nerimas ar net pagieža. Marija nuolat čiupinėjo savo suknutės kraštą ir kiek drebančiu balsu pasakojo apie kažkokio bažnyčioje sutikto vyriškio balsą. Jos veidą glostė silpstantys spinduliai, vienas kitas atklystantys iš už lango. Marija akla: ji net neprisimerkė, nesuraukė kaktos. Atrodė, taip pamažu ir išdegė jos žvilgsnis – kiekvieną gaivų vakarą besėdint taip akistatoje su saule.
- Žinai, sese, nesuprantu, kaip atrodo žmonės, nesuprantu jų grožio, bet tas balsas priklausė tikrai išvaizdžiam vyrui. Jis šnabždėdamas vadino mane vieversiu…
- Marija, aš skaitau,- Sofija nervingai sugirgždėjo savo krėsle ir vis akylai stebėdama sodininką garsiai pervertė gelsvą knygos puslapį.
- Apie ką ji?
- Apie žmogaus jausmus.
- Ak, man tikriausiai patiktų. Šiandien virėjas Vilis pasakojo man apie savo pirmąją meilę.
- Marija, jausmuose apstu klastos, nėra viskas taip tikra kaip gal tu ir įsivaizduoji.
- Sofija, juk aš net nežinau, kas yra tikra. Bet tai, ką girdžiu, skamba ,- Marija kiek nuliūdo:  sesers balse buvo girdėti daug abejingumo. Ji nutilo ir susimąstė. Sofijos žvilgsnis nukrypo į Marijos krėslą.
Šios jaunos moterys gimė kartu. Marija taip ir neišvydo nei savęs, nei identiškos savo sesers. Dažnai supykusi Sofija vadindavo visa tai Dievo klaida. Suprantama, nuo pat vaikystės ji jautė savo sesers šešėlio vėsą. Marija gimė privilegijuota. Be žvilgsnio. Ir vien tai buvo jos pateisinimas: dar viena Dievo klaida: ji gimė ypatingo švelnumo ir gėrio. Tėvai MArijai viską atleido ir lepino iki tos dienos, kai abu kartu pasimirė .Sofijai, rodėsi, net kietesnis duonos kąsnis teko. Juk ji matanti būtybė. Tokia kaip ir daugumas. O taip, ji prisimena: vaikystėje akis apsirišdavo skarele, pamažu iš lėto, pirštais liesdama vėsias sienas tipendavo ilgais koridoriais. Pirmyn. Atgal. Galiausiai pasipainiodavo jaunam tarnui po kojomis ir gaudavo gėdingos pylos. O Marija tuo tarpu gulėdavo su mama po kvepiančiomis obelimis ir žaisdavo namus. Sofija jautėsi vieniša, žmonėse ji iškart atpažindavo gailestį jos seseriai. Niekas nepasikeitė ir po tėvų mirties. Liko senas pūvantis dvaras, keletas ištikimų tarnų, vienišoji Sofija ir Marija, izoliuota tamsoje ir apsupta mandagaus gailesčio. Vargšelė ji retai  tesusivokdavo  savo žmonių kalbose ir greitai susižavėdavo vyrų balsais. Sofija šito labiausiai nekentė.
- Sofi, aš noriu rytoj važiuoti į turgų. Ten tiek daug kvapų ir garsų. Gal dar kartą išgirsiu jo balsą…
- Nemanau, kad tai gera idėja. Juk žinai, koks ten triukšmas ir kokia begalė piktų žmonių. Rytoj geriau pasilikime namuose.
- Bet Sofija…
Sofija pakilo nuo krėslo ir atsistojus prie lango įsistebeilijo į mažulytes horizonto pušeles. Ji nenorėjo net matyti, kaip prekeiviai čia pat nuo prekystalių bruka jai į rankas obuolius, glosto pečius ir meiliai kalba vis tuos pačius saldžius žodžius: “Ak, Marija, kad tu matytum, kokia tu gražuolė”, O Marija kukliai šypsosi ir veik alpsta jiems į glėbius. Sofija tiesiog nebetvėrė savo dalios. Ji būtinai turėjo padaryti kažką neapgalvoto.


***

Užslinko naktis ir žemę aptraukė groteskiška tamsa. Marija jau gulėjo ant šono savo pataluose pirštais lytėdama pagalvę. Sofija delsė. P o vakarienės ji slapta šnibždėjosi su tarnaitėmis, tada paskubomis ištraukė iš Marijos spintos aksominę suknelę ir juodą lazdelę. Ji neužėjo palinkėti saldžių sapnų. Sofija ilgai vartėsi savo pataluose ir niekaip neįstengė užmigti. Ryte, vos tik prabudus, ji apgraibomis puolė prie durų. Neatsidarė. Ji įsitempus klebeno rankeną. Neatsidarė. Šaukė tarnus, suklupo ant nuogų kelių, puolė verkti, rauda raudoti – neatsidarė. Atrodė, jos niekada ir nebuvo atsidarytos. Marija išsigando kaip išsigąsta maži paukšteliai. Blaškėsi, spurdėjo savo narvelyje be šviesos. Gal kas baisaus atsitiko Sofijai. Būkštavo ir sudraskytais naktiniais šluostėsi ašaras.






Mano kriauklė

Pasaulis yra mano kriauklė. Jiems gali atrodyti kitaip. Jiems turbūt ir atrodo kitaip, tačiau aš ramus. Pasaulis – tai aš.


– Ė, kur čia kaišioji tą savo pagalį, seni?! Ką nematai kur eini?!
– Nematau. O tu matai?

Taip, tu tariesi, kad matai. Bet tu tik matai, o aš, vaikeli, žinau. Žinau kur einu. Dar aš žinau, kad tu ką tik mėtei į kuloką šūdinoje viešosios išvietės kupė ir patingėjai apsivalyti; žinau, kad valgei taukuose keptą kiaušinienę su sūriu ir svogūnais. Ir, kad kūšys tavo ryžas, berniuk. Tai taip pat aš žinau, nes pasaulis mano, o ne tavo kriauklė.

Jei dabar staiga apsisukčiau, paėjėčiau keturis ar keturis su puse žingsnių atgal, galėčiau savo balta lazdele durti tau, gaigale, į subinę. Arba sugriebti ranka už ryžai gauruotų kiaušų. Juk, ko gero, tebestovi kaip stulpas ir tebežiūri į mane. Paklausčiau ar nenorėtum pabučiuoti manęs. Gal norėtum? Nesu labai bjaurus, prisižiūriu.

***

– Atsiprašau, gal jums reikia pagalbos? Kokio autobuso jūs laukiate?

Trylikto, panelyte. Jau atvažiavo tryliktas? Padėsite man įlipti? Širdingas dėkui, jūs tokia maloni. Taip, taip, dabar keliu koją. Dabar kitą. Dabar apglėbiu jus per taliją. Oho-ho, kokie klubai! Tiesiog ilsiuosi ant jų. Taip, taip. Taip saugiau. Pavydžiu jūsų draugužiui, panelyt. Jis turi į ką įsikniaubti, dievaž. Stop. Geras momentas, autobusas trūkteli kaip pašėlęs į priekį. Mes lyg ir griūvam atgal, o mano ranka slysteli į atsegtą dirbtinės odos rankinę.

Ne, čia ne tai ir čia dar ne. Po velnių, kiek gi pas jus mažmožių? Mes jau baigiam atgauti pusiausvyrą! Taip, taip, higieniniai paketai, cigaretės, mobiliakas... Ką, kas čia? Prezervatyvai?! Tas jūsų draugužis tikras asilas, panele. Bet kas man, kas man? Jūsų piniginė jau mano palto kišenėj. O jūs skaniai kvepiat. Pakalnutėmis.

– Ačiū, panele. Be jūsų tikrai būtų buvę sunku.

– Ne, ne, pone. Sėdėkit, aš kitoje išlipu.

Oho, atrodo pilnutėlė. Kai kurie žmonės vis dar nepasitiki kreditinėmis. Aš taip pat. Bekvapė ir beskonė elektronika. Jei kas ir pražudys mane, tai tik ta prakeikta elektronika. Mano pasaulio mirtis įrašyta plastike įlietoje mikroschemoje. Jei ir galiu apčiuopti vardą ir pavardę iškiliomis raidėmis įspaustus kortelėse, negaliu žinoti PIN kodo. Net jei jis užrašytas markeriu ant kortelės. Juk neklausiu pardavėjos ar ji nebūtų maloni ir ar negalėtų nuodugniai apžiūrėti kreditinės, mat buvęs jos savininkas galbūt buvo toks neapdairus ir užrašė kur nors PIN? Ne, nėra? Tai gal perverskite šią piniginę, gal kur nors yra popieriaus skiautė su keturių skaičių kombinacija, be jokių paaiškinimų? Ne, nėra? Ką gi, tuomet mokėsiu grynais. Cha-cha. O grynų pas mus šiandien... O grynų... Dieve tu mano! Ar tik ne penki šimtai? Juk taip braška tik naujutėlės, ką tik iš bankomato išimtos penkiasdešimtinės. Dešimt naujų nenučiupinėtų banknotų. Ką gi, dabar esu dar ir turtingas.

Bet, panelyt, nesuprantu, kam jums tiek daug? Šviežiai bandelei su cafe late užtektų penkių litų, cigaretėms, netgi labai geroms, tokioms kokios buvo rankinėj, iš kieto pakelio su nuapvalintais kampais – dar penkių. Net jei būtumėt važiavusi taksi, jums būtų reikėję, e-e-e, na dvidešimt, o gal trisdešimt. Bet penki šimtai? Daugoka tryliktam maršrutui, rugsėjo dvidešimt šeštai, antradieniui. Markučiai–Stotis–Dzūkų–Liepkalnis. Hm. Hmm.

***

Po velnių. Juk tu žinai kur ji važiavo. Gailus pakalnučių kvapas, taip, taip. Ji važiavo tryliktu iš stoties. O kur išlipo? Kartu su tavim, Pelesos. Nagi, nagi judėk, senas kvaily. Aha jau girdžiu jos aukštakulnius. Vangiai kaukši įkalnėn ir nelabai ryžtingai.

– Atsiprašau, panelyt...
– ?!!
– Hm-khm, ar ne jūs pametėte, ką?
– Ką?! Kaip tai pamečiau... Jūs ką? Jūs mane apvogėt?! Kokie dar čia pokštai?!!
– Na, ne. Ne visai taip. Aš tik ėjau... Išlipau kartu su jumis, o mano klausa, žinot, gera. Išgirdau kaip kažkas nukrito. Ir, e-e, na man sunku orientuotis, bet, žinot, niekas daugiau neišlipo iš to autobuso... Kol pavijau jus. Jūs jauna, greitai einat... Paimkite gi. Juk tai jūsų!
– Šlykštus senis. Duokit greičiau. Vagis neraliuotas!
– Ach nepykite, panelyt, būna ir blogiau.
– Blogiau?! Aš juk jums padėjau, o jūs mane apvogėt. Kodėl dabar atiduodat? Ten jau turbūt nieko nėra? Jūs sakysite, kad ir nebuvo... Jūs niekšas! Kaip jūs taip galit?

Aš galiu. Juk jūs, panelyt, net nežinote, kad jūs tik mano kriauklės dalis. Jūsų ranka maloniai vėsi, o pakalnučių kvapas dabar sumišęs su išgąsčio ir pykčio kvapu. Taip dar skaniau. Taip jau tikrai puiku. Įdomu ar pavyksta jūsų asilėliui, kuris net ant bambos nuleisti nesugeba, sukurti tokias kvapų uvertiūras? Et, net jei ir pavyktų... Jis neužuostų. Jo kriauklė tuščia. Ir lygiai taip pat, kaip ir jūsų, ji vartaliojasi manosios gelmėse. Manosios, panelyt.

– Piniginėje viskas yra, jūs... Jūs geriau paskubėkit. Gydytojas turbūt laukia.

O šito tai nereikėjo. Aš išsisukau. Ir visuomet išsisuksiu, o jūsų ranka dabar mano rankoje. Ir aš žinau, kad čia už kelių žingsnių yra laipteliai į apleistą rūsį. Ir galiu užkimšti jums burną ar net stipriai suduoti, kad nedrįstumėt šaukti ir priešintis. Ir aš nutempsiu jus į tą myžalais dvokiančią, statybų šlamštu užverstą olą, nudrėksiu jūsų skudurus ir išdulkinsiu. Ir nežinau ar paliksiu gyvą. Nors net jei ir palikčiau, niekam jūs nepasiskųsite. Niekas jumis nepatikės. Ką, aklas senis? Nesąmonė!

Štai ką aš jums galiu padaryti. Bet aš juk atidaviau jums piniginę, nors galėjau neatiduoti. Galėjau grįžti į stotį ir susirasti tą raudonkūšį gaigalą, bekrapštantį snarglius kurioje nors sankryžoje. Juk už penkis šimtus jis leistųsi apčiupinėjamas, o gal ir ką nors daugiau, dievaž...

***

– Maldauju, man skauda...
– Skauda? Bet juk tai jūs norėjote man suduoti!
– Atsiprašau. Man ši diena tikras košmaras... Atsiprašau, ar galite paleisti mano ranką? Aš nenorėjau jūsų įžeisti...
– Gerai, paleidžiu. Eikite... Eikite, juk jūsų turbūt laukia.

Eikit velniop iš mano kriauklės! Eikit velniop.