Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Sieros kvapas

Krestelėjau dėžutę. Joje suspurdėjo keliolika visiškai sausų degtukų, lyg nujausdami, kad mano pirštai gali išvaduoti iš tamsos. Suspaudžiau tvirtai vieną prie kito, kaip visada, ir brūkštelėjau į aptrintą dėžutės šoną. Šnerves perdūrė aitrus sieros kvapas. Dūmas išsilukšteno iš sprogusios degtuko galvutės ir nuslydo pro mano kaktą, plaukus - kažkur aukštyn į debesis, amžinai plaukiančius ratu bažnyčios skiauto kevale.
Tačiau liepsna užduso. Dar du.
Durų vyriai sutrupino tylos vitražą – jo šukės krisdamos šokinėjo ant mano ausų tamtamų.

- Labas, nors ir labai ankstus, rytas!
- Su tamsybėje pabudęs, tamsybėje užmigsi.
- Lai Dievo šviesa suvilgo tavo širdį, žmogau.
- Širdis savo laiką varo karštą kraują ir pamiršta šąlantį Dievą.
- Tik tada kai, kraujas suteptas nuodėme, mano sūnau, tik tada...

Geriau į atėjūną galėjau įsižiūrėti, kai jis priešais mane priklaupė, lyg norėdamas surinkti mūsų balsų išmėtytas ryto tylos šukes.

Išgirdau jo alsavimą. Taip orą gaudo ką tik ant kranto išmestos žuvys. O bažnyčia juk buvo pritvinkusi gaivaus nakties oro – tik ir laukė brėkštančios aušros, kad galėtų išsilieti, tirpti šviesoje, šokdinti žvakių liepsnas, lietis į giesmininkų plaučius ir vargonus.

Jo akis slėgė sunki nuodėmė – jų net nepakėlė. Aš paliečiau jam galvą – plaukai buvo šlapi, nors į mūsų laukus jau du mėnesiai kaip nebuvo atklydęs lietus.

Šiandien aš pats atėjau kaip niekad anksti. Lyg žinodamas, kad saulę sutiksiu ne vienas.

- Atleisk, jei per anksti. Nuo gimimo nežinau, kas yra šviesa.

Jis atlošė galvą. Paėmiau už rankos.

- Eikite iš belskite, - sukuždėjo pakreipdamas galvą link klausyklos.

Ištraukė savo ranką ir parodė, kad seks iš paskos. Žvakių taip ir nespėjau uždegti. Degtukus paguldžiau atgal į dėžutę. Pamačiau, kad dabar ji buvo tuščia, tuščia kaip atėjūno akys.

Apgraibomis įsispraudžiau. Jis priėjo iš dešinės. Buvo taip arti, kad galėjau girdėti, kaip plaka jo širdis. Galėjau. Bet mano plakė garsiau – regis, tai jį apramino.

- Esu iš vagių giminės. Mano tėvas buvo sostinių vagis, senelis bastydavosi kryžkelėse ir apvogdavo keliaujančius pirklius, o prosenelis... tikriausiai vogdavo negimusių kūdikių sielas, - kosteli. – Taigi aš irgi esu vagių vagis, - pasakė taip, tartum iš bažnyčios vos jam pravėrus duris būtų dingusios visos stacijos.

- Kaip esi nusidėjęs, sūnau? - pasakiau tvirtai.
- Viską, ką iš mūsų pavogė...

Aš tylėjau. Jo kvėpavimas vėl sutankėjo, regis, laukė, kol mano žodžiai ims tirpdyti jo krūtinę prislėgusias nuodėmes. Pasirodė, jog klūpantysis suinkštė.

Aš tylėjau. Du žmonės, du pūtikai negali išpūsti stiklo tylos vitražui. Ypač, kai vienas jų – virpantysis, savo kūną kankinantis nuodėme.

- Mano senelio tėvas, senelis, mano tėvas ir aš... visi mes augom už grotų.  Pažįstu visų miestų požemius, tunelius ir rūsius. Mano proseneliai buvo pasmerkti – juos atidavė žiurkėms. Todėl nakties tamsa – mūsų laikas. Nebijok, kunige. Tėvas sakė, kad man net nereikia šviesos – mūsų giminė gyvena šešėliuos. Todėl gimiau aklas.

Nuo nusidėjėlio odos padvelkė šalčiu.

- Mano motina mirė gimdydama. Mano senelė taip pat. Tėvas – mano vienintelis mokytojas. Jis mane išmokė visko: nusidėti ir išpirkti nuodėmę.

Suspaudžiau ant kaklo kabantį kryžių - jis pasirodė lipnus ir gal net kiek minkštokas.

- Kodėl?
- Nes tėvas mokėjo kovoti. O prieš kovą svarbiausia – pavogti priešo drąsą. Kovai baigiantis – pavogti pergalę. Mano senelio tėvas būtų buvęs karalius arba popiežius. Bet tada apvogė jį. Pavogė dienos šviesą – uždarė pilies požemiuose. Nuo to laiko mūsų širdys kraują varo tik naktį. Iš savęs ir į save.

Jis susikaupė.

- Kunige, duokite išrišimą. Šiąnakt aš atlikau viso gyvenimo vagystę. Dar ir dabar jaučiu, koks tirštas mano kraujas, kaip derva – karštas, tamsus ir klampus. Šios nakties svajonės niekam nesiišsipildys – visos žvaigždės krito į dervą. Duokite išrišimą ir nuodėmių atleidimą, kunige. Šiąnakt aš pavogiau šviesą. 

Gilyn į gerklę nustūmiau šaltį, kausčiusį balso stygas.

- Dievas nušvies tavo širdį, sūnau. Melskis...



Homeras, Edipas, Samsonas... Po rytinių pamaldų varčiau knygas ir ieškojau vardų. Mandagiai kostelėjęs į mano kambarį įėjo geras bičiulis raštininkas. Jis pranešė, kad Karaliaus laivynas sumušė priešų karius, tačiau negrįžo su pergale.

- Šiąnakt staiga užgeso visi švyturiai. Išsigelbėjo vos du jūreiviai. Išplaukė lyg įsikabinę dviejų degtukų... 


Vakare turėjau skubiai vykti į miesto pakraštį. Nespėjau. Vynininko dukra gimdyvė jau buvo mirusi.






Rojaus sodai

Rojaus sodai, tikri rojaus sodai! Atšaldytas vynas anksti ryte! Ištvirkimas, visiškas ištvirkimas, karštis dar nepasiekė balkono stogelio, pats laikas ražytis ir murkti, už poros žingsnių siūbuojant vandenynui, dar neišaštrėjusiam vėjui košiantis pro palmių lapus. Čia per daug gerai, neįmanoma papasakot, per saldu, - palmės, dykros, jose kupsteliai iki nosies juodom marškom apsimuturiavusių moterų, už lango – besidaužantis vandenynas, cikados, už sienos – garsiai besidulkinanti senyvų vokiečių porelė.
Ne, jei bandau aprašyt, tampa panašu į pigų romaniūkštį su visom tokio klišėm, ir ima juokas.

Juokas čia ima nuo ryto iki užmiegam, krizenimas ir prunkštimas, juoko kutuliai, kibiais kabliukais laižantys kaklą, ir prismeigiantys prie viešbučio lubų – esu lengvai siūbuojantis, kikenantis tuaregų pakabukas, dykumų smėlio nugludinta vėrinio detalė ant papuošalų prekystalio.
Čia mano rojus, ir čia mano rojaus paplūdimys, o plastikinės viešbučio svečių identifikacijos apyrankės – kaip figos stiebeliai apviję riešą – mūsų, neliečiamųjų, ženklas – jo apyrankėje išrėžtų skaičių virtinė pasibaigia raidėm AD,  maniškė – IE, tikri adomo ir ievos trumpiniai, ir nuo to tik dar labiau ima juokas.
Išvykstam iš čia jau po poros dienų, todėl stengiuos susiurbt į save visą šitą rojų, prisisiurbt jo tiek, kad užtektų metams, įmanius atsilaužčiau trumpėjančių dienų, saulės, nesibaigiančio juoko gabalėlį, ir praneščiau pro muitinę, pro visus jos guminėm pirštinėm prieš nosį (gerai, nesismulkinam – užpakalį) mojuojančius cerberius. Žinau niekada tam nepasiryšianti, mano baimė tebevilki įrėminantį kostiumėlį net ir tada, kai pažasčių neveržia jokie kaustantys protokolų švarkeliai, bet dabar – čia mano rojus, mano adomas, ir negaliu būt ne-ieva, šitam rojaus teatre negaliu nesijuokt ir negundyt.



IE  Negaliu nesijuokt ir negundyt! (išpučia), sukikenus:  Mažą mažą gabalėlį…
AD (įtraukęs)Ką? – Gaba… tu ką, išprotėjai, aš net minties tokios neturėjau, geriau savo mažąjį pirštelį nukirst duočiau!
IE (sukikenus) Ir į kepurę prišikt, žinau, bet aš galvoju – gal po pleistru, ant kojos pasiklijuočiau, jei šuo užuos, rėkčiau: ajajai, mano žaizda, dink, šunie, patraukit nuo mano pleistro tą šlykštų padarą! – nu, paisterikuočiau.
AD (išpučia) Šneki kad ir nušneki…
IE (kandžiojasi lūpas) – galim suvyniot į prieskonių maišelį!
AD (ramiai) – šunys diferencijuoja kvapus, atpažintų iškart… (tyliai, sau) – ojoj, ant savo galvos…
IE (skubriau) – tie prieskoniai, kuriuos šiandien pirkom, sakė – trisdešimt dvi  žolelės, tai ką pakeis tam šuniui varganos trim trečio žolynėlio kvapas jose, a?

Tylu, tik ūžia kieme grindinį nakčiai plaunančios mašinos.

IE (įsižeidusi, knebinėdama megztinio rankovę, palengva įsikarščiuodama): sako, galima įkišt į kavą, tada neužuodžia, aš galvojau – į rožių kremą, prieš tai įsukčiau celofanan, bet tu sakei diferencijuoja, bet jei į prieskonius, iš trim dviejų žolelių, nu?!
AD (nusisuka įsipilti dar vyno, praskiedžia vandeniu, ir ilgai sėdi neatsisukdamas).
IE atsiprašau, aš nenorėjau! (svajingai) jo veido raukšlės – kaip kopos ir jūra.
AD (atsisukdamas) – kokios dar raukšlės?
IE: to, kuris pardavė. Gražios raukšlės, banguoja kaip kopos, jūra, kupranugariai, kalnai ir kilimai – jie viską čia turi, jų net jaunas mėnuo ne stačias stovi, o ant nugaros guli!
AD (ramiai, kantriai, pavargęs): mes irgi turim visus šiuos dalykus, kaip ir jie, kol čia esam. (Pamažu įsiusdamas, pašokęs mojuoja rankom): Be to, mes turim ir kondicionierių! Ir aš čia laimingas, banguoju, kaip banglentė, o tu, beje, nuo šito šūdo jau antras vakaras guli kaip lenta! (Piktas, bet kiek susigėdęs, greit nusisukęs, atsisėda).
IE (krūpteli įsižeidusi, bet greit atlėgsta) – vieni sako šūdas, kiti – šokoladas. Nuo požiūrio į pakilimą priklauso. (Staiga sukikenus, užniūniuoja) – „ereli, ereli, iššik man sūreelį“ – mes dabar glaistyti šokoladiniai sūreliai.  Šokoladinis kakutinis glaistas ant lietuviškai baltų smegenėlių. (Kiek tyliau) - o apie lentą tu čia negražiai.
AD (švelniai) atsiprašau. Paskubėjau.
IE (prikimusi) kas skuba ir neturi laiko, jau yra miręs.



„Kas skuba ir neturi laiko, jau yra miręs“ – vis kartoja papuošalų pardavėjas, aklas arabas juodais susiklaipiusiais dantim, grįžtu ir grįžtu prie jo prekystalio, vos priartėju, jis šiepiasi ir judina savo dideles sunkias plaštakas, lyg grotų oro vargonais. Noriu štai šitų karolių, vėsaus, kaklą mėtom nutvilkančio vėrinio. Pardavėjas atkiša veidrodį, turiu žingtelt į šoną ir pasistiebt, kad pamatyčiau bent savo ausies kraštą -  to jam nesakau, drovu ir nesmagu nematančiam primint jo negalią. Pirkčiau nesiderėjus. Neregys galėtų ir šiaip elgetaut, o dabar – tegu dorai užsidirba, nors karolius, be abejo, lipdo ir veria jo žmona, be laiko susenus arabė, galbūt net tuaregė, niekad nemačiusi miesto, nevaikščiojus triskart per dieną brangiu vandeniu plaunamom viešbučio plytelėm, pati tikriausiai pusaklė nuo knibinėjimosi prie smulkiaraščių kilimų ir nuo prakaito lipnių karolių. Įsivaizduoju ją, prisimerkusią nuo palapinėn besiveržiančio smėlio, ją, kurios laimė telpa į lešienės grūdą ant sotaus vaiko skruosto, į kuskuso trupinį, kruopos dydžio karolių sklylę, į kurią kišdama adatą jauti tave verpiančius balzganus vyro veizolus, hašišo reguliuojamo spindžio vyzdžius, plūduriuojančius raudoniu išraižytoj baltymo drebutienoj.
Pirkčiau, išvykstam po poros  valandų, pirkčiau, laikas rojuje eina į pabaigą, aplink kambario šiukšliadėžę droviai surikiuoti tušti vyno buteliai, apdairiai surūkytos visos atsargos, ir lagaminan sugrūstas dar šlapias bikinis, kokio niekada nedėvės vargšė bjauraus aklio žmona.
Staiga visiškai susigraudinu, taip pagailsta tos nepažįstamos senutės, drebančiais pirštais per dienų dienas veriančios karolius,
pirksiu, jau seguos papilvėj ant diržo kabančią piniginę, kai prie ausies sučerškia žvitrus balselis: „a vy ruskaja?“. Pasisakau ruse nesanti, tačiau rusiškai suprantanti ir kalbanti, ir ant mano peties nugula riebi auksais žieduota rankelė – tukli blondinė čiaumoja medum varvantį pyragėlį, tuo pat metu nesiliauja tarškėjus. Ji taip išsiilgus savo gimtosios kalbos, nors rusų turistų čia gana dažnai pasitaiko, bet pašnekėt ji mėgsta, be to, įkyri per dienų dienas tursinėti nenusitveriant jokio rimtesnio užsiėmimo - po to, kai ištekėjo už arabo, jos gyvenimas slenka šitam viešbuty, nuolat
turinti būti šalia savo vyro, mat sutuoktinis esąs be proto pavydus, štai šis aklys, pamanykite, ir esąs josios vyras!
Tramdydama įsiūtį (juk ką tik iš manęs buvo atimta galimybė kaklą puošt užguitos tuaregės darbo karoliais! Atimta pasaka, nuo akių tuklia rankele nubrauktas saldus rojaus rūkas!) klausinėju bet
ko, kas užeina ant iš nuoskaudos sutirštėjusios seilės: kaip jie susipažino, ar turi vaikų, ar nevargina vietos karštis, ir kaip ji leidžia neregiui vienam stovėti prie prekystalio – ar jie visai nesibijo vagių? Išgirdus paskutinį klausimą, gražuolė surimtėja, ir palinkus arčiau paaiškina, esą Alachas saugo visus savo mažutėlius, tad bet kokį luošį nuskraudęs sulauks žiauraus atpildo, ir visi tai žiną! Kurgi ne, pamanau – pasakom manęs jau nebeužkiši – ir čiupus po ranka pasitaikiusį plastiko kupranugarį, susimoku tik už jį, ir iš viešbučio svečiams improvizuotos prekyvietės įsiutus išdrožiu nenusiėmus žaliųjų karolių.
Anokia čia vagystė, dėstau antakį iš nuostabos krutinančiam adomui pakeliui į oro uostą – jokia čia vagystė, kompensacija už sugriautas iliuzijas, papildoma pasakėlė, Alachas ir jo neregiai, atpildas, pamanykit!

Alachas ir jo neregiai, atpildas, pamanykit – už pertvarėlės stovi išraudęs adomas, jo ievą į muitinės užkulisius tempia du uniformuoti arabai – vieno rankoj nuo kaklo nudrėksti žalieji karoliai, prie jų tebesiveržia niekaip neliaujantis skalyti tarnybinis šuo. Hašišššš – šnypščia muitinės salė, hašiššš – šnypščia šiepdamasis muitininkas, ant dešinės plaštakos besitempiantis guminę pirštinę – ššššššššš – neregio akių baltymai, čirškanti kiaušinienė, kraujagyslės it uodo
trūklio lervos, šššš – ir rojaus durys gailiai girgžtelėjusios užsitrenkia.