Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pokalbis

– Tanai, Tanai, atsimerk. Ar gyvas? Atsimerk.
– Koks skirtumas?
Tanas pakilo. Akys dar buvo stipriai užmerktos, raukšlės aplink akis virpčiojo nuo kiekvieno nervinio tiko.
– Gal pavyks? Užkniso taip gyvent.
– Pamėgink. – Paguodžiamai tariau, tačiau abu supratom, kad nieko nebus.
– Na gerai. – Tanas po truputį atpalaidavo veidą.
Po minutės išvydau vieną jo akį, po to ir kitą. Gražias, mėlynas akis.
NA**UI! – Sušuko Tanas ir puolė kumščiais daužyti sieną. – Na**ui man toks gyvenimas?!
Nutempiau bejėgį, sudribusį ir žliumbiantį laiptais žemyn. Jaučiausi lyg sename banaliame filme apie karą, kai iš fronto grįžta sužalotas karys ir pamato, kad jo sužadėtinė ištekėjo už kažkokio kepėjo. Tačiau šitas filmas neturėjo pabaigos. Ir sužadėtinės net nebuvo.


Kitą rytą Tanas buvo nusiteikęs geriau.
– Einam prie upės? – Išgirdau pasiūlymą ragelyje.

Dažnai sėdėdavom prie Vilnelės vingio, po tiltu. Mėtydavom akmenis į vandenį.
– Žinai, aš by*į dėjau ant šito gyvenimo. Man nusišikt. Nustosiu verkšlenti kaip mergaitė. Juk mūsų net 38 milijonai, o kasmet prisijungia dar po šešetą, septynetą milijonų.
– Tanai, baik galvot apie tas nesąmones.
– Ne, klausyk, aš rimtai. Negalvok, kad man viskas šūdinai. Juk yra Brailio raštas, galiu skaityt knygas aklųjų bibliotekose, lengvai susirašinėti laiškais su žmonėmis. Po velnių, mes net nacionalinį diktantą rašėm! Mums dažnai organizuoja visokias parodas. Nors man nusišikt, kad galiu apčiuopti kažkokius Sezano ar kažkieno paveikslus – vis tiek aš nesuvokiu, kas tie kalnai, ta pieva, tie namukai. Man tai neegzistuoja. Aš gyvenime nesu to matęs ir visiškai nesuprantu, kas tai gali būti. Supranti, ką? Tau raudona, mėlyna, žalia – tai kažkokios spalvos, o aš net nesuvokiu kas ta spalva. Man tai tas pats kaip tau mintis – neapčiuopiama. Supranti? Man tie jūsų kubai, piramidės – vienodos nesąmonės, kurioms žymėjimus susikuriu savo galvoje. Aš net nežinau kas ta forma, supranti?
Valandėlę tylėjom. Tanas mėtė akmenukus į vandenį. Kiekvieną kartą paleidęs akmenį, sustingdavo ir įsiklausydavo kaip jis pliumpteli į vandenį.
– Aš net muziką girdžiu kitaip nei tu. Daug geriau. Ar tu bent įsivaizduoji kiek garso vibracijų vienoje bosinės gitaros natoje? Tūkstančiai, draugeli, tūkstančiai.
Jis toliau mėtė akmenukus, kol iš už vingio atplaukė alaus butelis. Tanas sustingo ir laukė. Staiga švystelėjo akmenuką – tiesiai į butelį. Jis visada juos pajusdavo.
– Ė, nerealiai varai. Kaip tu taip sugebi?
– Jaučiu, supranti, jaučiu.
– ...
– ...
– Važiuojam prie aerouosto?
– Važiuojam.

Daug laiko praleisdavom krūmynuose priešais aerouostą. Tanui tiesiog patikdavo čia būti, klausytis kylančių lėktuvų gausmo, važinėjančio aerouosto transporto, darbuotojų šūkavimų. Man tai tebuvo triukšmingas šurmulys, tačiau Tanui –  nuostabių melodijų samplaika. Nepastovumo orkestras. Kiekvienąsyk, kai pro mūsų galvas praūždavo lėktuvas, Tanas palaimingai nusišypsodavo ir plodavo delnais kaip mažas vaikas. Tačiau šiandien jis buvo liūdnas.

– Ė, nū. Kas yra?
– Niek.
– ...
– Kodėl ta kalė taip pasielgė??
– ?
– ...
– Tanai, kas?
– Kodėl ta supis*a kalė taip pasielgė? Po velnių, kaip ji drįso išvis apie tai pagalvoti? Kaip nėščia moteris gali taip elgtis, po velnių, kas per kalė ji turi būti, supranti?? Ar ji turėjo teisę iš manęs atimti džiaugsmą? Ar ji turėjo teisę apakinti mane?
– Tanai, na užteks šiandien. Baik.
– Kas jai, po velnių, leido apvogti mane, man net negimus?? Atsakyk man! Kas jai tai leido, supranti? Kodėl ji pati sau tai leido? Na**ui ji taip pasielgė, na**ui nepagalvojo apie mane?
Nežinojau ką jam pasakyti. Tanas, klūpėdamas ant kelių ir atsirėmęs galva į žemę, – žliumbiantis, klykiantis, atrodė apgailėtinai. Tvirtai suėmiau jį už pečių, pakėliau nuo žemės ir iš visų jėgų tvojau su ranka per žandą. Pliūcha. Tanas sustingo, tačiau kūkčiojo, todėl tvojau dar kartą.
Tada jis mane pabučiavo.






Nutrūktgalvis

„Virpčiojančios lemputės ,,Fogwell’s gym”.
Už siūbuojančios kriaušės pokerį pliekia keturi žmonės.
Akis primerkia apvalaus veido Johny Cash.
Švysteldamos kelis žetonus susitingsta didelės Adam Blue rankos. Randas paakyje trūkčiojo.
Kreiva Robin Gomery šypsena kiek kilsteli jo smailų, riestą smakrą, kurį jis bando pridengti aukščiau nei įprasta pakeltomis kortomis: „Pass“.
Kumpanosis Steve „Berry“ Hill atsilošia ir siūbuoja ant kėdės: „Don‘t count on me, guys“.
Ant stalo krenta penkios kortos.
„So, give up the cards“, - tarsteli apvaliaveidis.
„Three eights“ kyla iš jo tobulai apvalios galvos. „Fuck...“, - pridengia keiksmažodį didelės rankos.
„Haw haw haw. Just like in good all times, just like in good all times with the boss“, - lenkdamasis ir valydamas stalą rankomis kartoja Džonis. „The Fixer never looses…“,- prikandęs lūpą pastebėjo Robinas. Adamas šmaikštavo: „...winner loses anyway. Sooner or later. Yeah.“
Kilsteldamas antakius ir nutaisęs keistą šypseną, kuri perkreipia Adamo randą, jis tęsia: „Remember Battling Murdock. Haw haw haw. I smashed his face with my own hands. Crack and that‘s it.”
„Yeah, right. He was already dead. Dead as an offal. Crazy pimp. I was sorry for him. But that‘s life. Shitty life is death.“,- pražiodinęs burną prieštaravo Styvas.
„JANGLE“, - pro dūžtantį langą kartu su šukėmis surietęs kojas krito raumeningas vyras su kauke. Iš po jos kyšojo taisyklingas smakras su duobute ir tvirtai suspaustos lūpos. Ant krūtinės buvo išraižyta didelė raidė „D“.
Jis nusileido tiesiai ant stalo, apsuptas iš nuostabos ištįsusių ir stiklo suraižytų Fikserio sėbrų snukių.  Žetonai byrėjo ant nešvarių sporto salės grindų.
Kitą akimirką jis tiesė savo raumeningą koją link Robino tarpuakio.
„BANG“, - išsikreipė ir, turbūt, eilinį kartą lūžo Robino nosis.
Iš inercijos  bloškiamas atgal jis purslais švaistė kraują. Adamas, Styvas ir Džonis jau buvo pasikėlę. „D“ pasiruošęs šuoliui: „Kill that fucking bastard“, „Shit“, „What a fuck“.
Tobulas salto per nugarą, įtempti raumenys ir dar labiau išsprogusios blogiečių akys.
Styvas susirietė nuo galingo smūgio į pilvą: ,,Aaaa…”
Styvui griūnant ant kelių Adamas ir Džonis iš dėklų pradėjo trauktis savo mauzerius.
Lazda, buvusi ,,D“ rankose, spustelėjus mygtuką, išsitempė į virvę.
Kirtis, „FLASH“, ir mauzeriai iš rankų skrenda ant žemės, o Adamas ir Džonis susiima už savo rankų susiraukšlėję iš skausmo.
Suktukas: „SMASH“.
„BOOM“, - jie nubloškiami ant grindų.
Iš skilusios Džonio lūpos bėga kraujas, akys užmerktos. Adamas susirietęs rangosi.
Prieš nueidamas, kiek kryptelėjęs galvą ir pravėręs burną, jis žvelgė į besirangantį Adamą: "As for who I am, you can just call me...Daredevil!"
Herojus stovi tarpduryje į orą mėtydamas žetoną…”

***

Mattas Murdockas jau ilgokai knisosi prie spynos. Iš pradžių pasirodė, kad visraktis nelenda į spynos makštį. Teko bėgti į artimiausią buitinių prekių parduotuvę vogti dildę. Kaip tyčia krautuvė buvo per maža, kad galėtum greitai pralįsti. Be to, pardavėjas, senas sukriošęs senukas virpančiomis žandenomis, nuolat stebėjo jį – vienintelį klientą – pro savo apskrętusius akinius. Dildę teko pirkti. O paskui, kaip ir derėjo tikėtis, dildyti. Džirudžirkšt. Džirudžirkšt. Įsižiūrėti į visrakčios smaigalį pritraukus jį prie pat nosies. Kelis kartus padaryti išvadas, kad jokio poslinkio nėra. Džirudžirkšt džirkšt. Džirudžirkšt džikršt. Džiru. Džirkš. Džirudžirkšt. „Ai, bus gerai“, - tarė jis sau ir dabar jis čia. Butas be numerio, butas be šviesų. Į pirmą dalyką – nusispjaut, o štai antras Mattui patiko. Nėra šviesos – nėra žmogaus. Nėra žmogaus – nėra problemų. Aišku, yra kaimynai, gali būti šuo, bet tai visada atperka daiktai, kurie lieka net jei nėra žmogaus. (Jaunystėje jis skaitydavo knygas apie archeologiją ir ten beveik niekas nesidžiaugdavo, kai rasdavo žmogaus kapą. Svarbiau, kas yra kape. Žmogus sudūlėjęs, o štai daiktus – savinkis, griebk, kiek tik nori. Šia prasme Mattas save irgi lygino su archeologu. Tik daiktai būdavo naujesni.)
Spynos naujumas visada padeda nustatyti buto turinį. Ši žadėjo gana daug. „Na, pasiduok, mano mažule“, - tyliai šnabždėjo jis jai, - „kam tau reikia tiek visko, nebūk gobšuolė, pasidalink savo grožybėmis“. Knaisiodamasis spynoje jis nejuto laiko bėgimo. Nors gal jis ir neprabėgdavo. Tomis akimirkomis jis sustodavo, kol spyna cakteldavo, kaip pradėjęs eiti laikrodis, gaidukas atšokdavo ir jis greitai slėpdavo savo visraktį kairėje kelnių kišenėje. Toliau technika pažįstama net paprastam žmogui – spustelk rankeną ir staigiai smuk vidun, kol tavęs dar nepastebėjo koks įkirus kaimynas. Nors tai Murdockas darė jau ne pirmą kartą, jis kiek įsitempė. Vaikystėje jis bijojo tamsos. Bet tai buvo. Dabar jis priprato justi pasienius slenkančiais pirštais, įtempti vyzdžius ir gaudyti šviesą, patenkančią į koridorių. Svarbiausia – užčiuopti jungiklį. Tuščiuose namuose nėra nuo ko slėptis. O tamsa nevalingai jaudindavo. Iki jungiklio buvo nežinia kiek ir laikas vėl sustojo. Apie jį priminė tik nuolat iš Matto kūno besismelkiantis prakaitas, kuris greitai įsigerdavo į nailoninius rūbus. „Smirdžius“,- taip jį vadindavo vogtų daiktų supirkinėtojai. Smirdžius dirbo vienas ir joks draugas dėl to nesiskundė. Koridoriuje jungiklio nebuvo ir tai Mattą privertė sunerimti. Jis pradėjo kvėpuoti lėčiau ir giliau. aAHAa, aAHAa, aAHAa. Iškišo ir prikando liežuvį. Pats nesuprato kodėl. Tiesiog taip darydavo jo šuo. Kai pavargdavo. Graibinėdamas sieną didesniajame kambaryje jis pagaliau užčiuopė jungiklį. Tebūnie šviesa. Ryškus gelsvumas užpildė kambarį, Mattas prisimerkė ir, kai iš raudonų dėmių jo akyse pradėjo susidaryti aiškesni vaizdas, vos ne aiktelėjo. Tik per porą žingsnių nuo jo sėdėjo kokių penkiolikos metų jaunuolis juodais akiniais. Jo rankos buvo padėtos ant stalo, o pirštai greitai šokinėjo ir godžiai, beveik gašliai, grabaliojo priešais gulinčius keistus storus lapus, lyg ir surištus į knygą. Į Murdocką jis nekreipė jokio dėmesio. Užtat Smirdžius, kaip prisipažino vėliau, supanikavo. Griebė visą šūsnį lapų nuo stalo ir tekinas pasileido lauk.
Kažkur Hide parke, ant kažkurio suoliuko, Mattas ,,Smirdžius” Murdockas giliai kvėpavo vartydamas savo skylėtą ir groblėtą grobį. ,,The Daredevil. Limited edition for disabled". „Juk tikrai turi būti tų prakeiktų komiksų fanatikų“, - šmėstelėjo jam galvoje.