Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Paradoksas

- Paradoksas yra neįmanomas. – Zelmanas pasikasė savo kreivą nosį. – Tikiu tuo taip, kaip kad dabar kvėpuoju.
- Bet pasiryžai šiam eksperimentui, - provokavo Keleris.
- Dėl tavęs, žinoma. Nematau jokių kitų būdų tau įrodyti savo tiesą. Visatos tiesą.

Laikas yra kelias, kuriuo galima sugrįžti. Ir žmonės įsigudrino rasti būdą, kaip tai padaryti. Pats kelionės laiku principas buvo sunkiai įsivaizduojamas ir keistas. Kaip rašė laiko mašinos kūrėjas de Šery: „Tai yra tarsi sūpuoklės. Supiesi ir šoki. Tik sūpuoklių ašis eina kitu matmeniu nei mums įprasti trys. Kuo stipriau įsisiūbuosi, tuo toliau nušoksi. Tačiau augant nuotoliui, mažėja šuolio tikslumas.<...> Sėsdamas į sūpuokles pasirenki kryptį, kuria šoksi vėliau.“ Visiems svaičiotojams apie keliones laiku buvo žinoma paradokso idėja. Grįžti į praeitį ir nužudyti dar jauną savo senelį, tokiu būdu užkertant kelią savo paties gimimui bei senelio mirčiai. Štai ir paradoksas, kuris, anot svaičiotojų, sugriautų visatą. Tuo tikėjo ir Keleris. Ir vien dėl to jis ryžosi tapti pirmuoju žmogumi, patirsiantį šuolį nuo sūpuoklių. Prieš jį šuolį išbandė šviesos srautas, molekulės, amebos, augalai ir, žinoma, pelytės. Mažos, baltos pelytės.

- Tu turi anų laikų veikiantį ginklą, kad neišsiskirtum iš minios, - aiškino Zelmanas, Keleriui lendant į vamzdį.
- Akys mane išduos, - šyptelėjo Keleris.
- Ar sugebėsi iššauti į žmogų?
- Abejoji paradokso galimybe ir trikdai mane. Aš ryžausi... Bet kodėl esi toks tikras savo tiesa? Juk eksperimentas dar neįvyko.
- Nejaugi? Užmiršai, kur keliauji. Eksperimentas jau buvo.
Keleris pranyko vamzdžio gilumoje, rankoje suspaudęs ginklą.

Palikęs mašiną saugioje vietoje Keleris pradėjo paiešką. Buvo paprasta, nes jis buvo pasirūpinęs reikiamais duomenimis. Aptikęs savo senelio jaunystės namus gerą pusdienį stebėjo ir laukė tinkamos progos. Vakarop iš namo išėjo vyriškis ir pasuko gatve. Keleris artėjo iš paskos. Jis nusitaikė...
- Stok! – tylą perskrodė riksmas.
Iš kažkur išdygęs jaunuolis trenkė Keleriui per ranką ir išmušė ginklą.
- Bėkit! – jaunuolis šūktelėjo vyriškiui.
Keleris atsivėdėjęs vožė jaunuoliui į nosį. Pliūptelėjo kraujas. Keleris pačiupo ginklą, bet jį aplenkė šūvis iš kito ginklo. Pro šalį važiavęs policijos patrulis neliko abejingas tam, kas dėjosi.
Be dokumentų, be tapatybės, be pinigų. Keleriui buvo skirtas priverstinis gydymas psichiatrinėje klinikoje. Išėjęs po penkerių metų nebeieškojo savo senelio. Jis atrado paslėptą mašiną ir įjungė snaudusią programą, kad sugrįžtų į savo laiką.

- Juokingas užmojis – savo mažytėmis sūpuoklėmis sugriauti visatą, - kalbėjo Zelmanas.
- Tas jaunuolis man sumaišė. Tas jaunuolis... – Keleriui atvipo burna.
- Savaime aišku. – Zelmanas pasikasė savo kreivą nosį.