Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Linguoju

Sėdėti ant palangės ir melsti, kad lytų yra gerai. Šis buvimas, man daug nuoširdesnis, nei žmonių kalba. Vakare atvažiuos Benedikta, ji vėl rengia sodo vakarėlį. Važiuosiu. 

- Mama, man reikia eiti. Jie jau laukia. Gerai? - rišausi batus.
- Aš tavimi pasitikiu. Smagiai praleisk laiką. Eik, eik - pamojo mama su šluoste rankoje. 
Lauko durims prasivėrus, pro mėlynos mašinos langą pamojo dvejos dešinės rankos. Nusišypsojo dveji jauni veidai.

- Luko tėvai atveš jį kartu su Beatriče. - tarė Benė.
- Gerai, - linktelėjau aš, pokalbis nesirišo kaip reta, visi sėdėjom išsiviepę ir tiek, - Gal jau švęst pradėjot? - pakėliau antakius.
- Kaip mašinoj reiktų žaisti "Monopolį" ?! - isteriškai nusijuokė Benė  ir žnybtelėjo į šoną.
  Benediktos brolis sėdėję prie vairo, trumpam atsisuko ir keistai vyptelėjęs sustabdė mašiną.
- Lipkit, ponai ir ponios, karieta atvažiuos jūsų paiimti sekmadienį ryte. Jei ką, pasiųskite man pašto balandį. Sutarta?
  Aš ir Benė ėmėm kvailai krizenti. Mantas linksėdamas galva šypsojosi. Jis su Gerhiu    ( Benės tėvai savo sūnų pavadino Gerhardu) ištraukė bagažinėje buvusius krepšius ir maistą.
- Viso, tai kaip ir tarėmės, vaikeliai, dar pasimatysim.

  Neužilgo,  mums nespėjus tvarkingai įsikurt,  į kiemą įsuko dailus automobilis. Pagaliau ir          jie ! Dabar tai bus smagumėlis. Tikras, o ne apsimestinis...
- Ateikit, judu. Padėsit susitvarkyt. - pamojau ranka aš.

- Jau temsta, Bene, Bea, Lukai, lipkit žemyn. Aš su Emira paruošėm,  užkandžius.
Jie stovėjo švelniom veidų išraiškom, kažką murmėdami. Aš nusivedžiau Mantą toliau:
- Yra kažkas ko aš nežinau? Kas jiems?
- Yra kažkas, ko mes abu nežinom, - jo akys buvo tokios didelės, pilkos, o gal mėlynos niekad nesupratau. Tiesiog aš taip norėjau pro jas įplaukt į šio žmogaus širdį... Jis nusisuko.

  Muzika sklandė ore, žiogai grojo pievose, garsai,  tiesiog plaukė. Man buvo gera. Aš šokau, Bea šoko, Lukas šoko. Mantas su Bene raitėsi iš juoko ant girgždančių sofų. Jie juokėsi. O Benė vis šiepė gelsvus dantis, jos akys šokinėjo kambaryje. Nė sykio nepažvelgė į Mantą, tik žinojo kad aš matysiu. Ir juokėsi. Man nusibodo. Apkabinau jį ir šokau, šokau ne kūnu, ne mintimis, šokau akimis. Ir jis pagaliau ėmė judėt kartu. Teisingai - nyk, skrisk nuo jų visų. Dabar Benė įsiuto. Ji jautė, kad lieka viena. Ir aš  kartu nerymosiu ir nesijuoksiu, kad esu niekam tikus. Nykstu ir aš.

  Bea su Luku sklandė po kambarį. Štai žmonės, kurie būdami kartu gali visiškai atsiribot ir džiaugtis. O aš ne. Supratau, kad kankinu Mantą ir Benę. Jis nenusipelnė, kad taip žiūrėčiau į jį, o ji, taip, mes juk buvom draugės. Tokios panašios ir supratingos viena kitai, kai būdavo sunku... Nieko neliko, mes žiūrim kuri greičiau neteks kantrybės...

  Pakštelėjau į skruostą savo šokėjui ir pabėgau. Lauke jau buvo šalta... Atsisėdau ant sūpynių. Jos buvo tokios jaukios. Aukštos, lenta suptis buvo pakabinta ant aprūdijusių grandinių, viršuje lentelė drožinėta kažkokiu ornamentu. Jos siūlė man prisėst. Ne, aš taip nenoriu... Nusispyriau batus. Užšokau ant sūpynių, palingavau galvą ir ėmiau stotis,  pamažu pėdom linguodama lentą. Rankos surado grandines ir aš supausi. Švelniai, bet vis greičiau ir greičiau. Čia, metras virš žemės buvo nuostabu. Taip ramu ir vistiek nenuspėjama. Pūtė mano plaukų išjudintas vėjas, jis kvietė šokt !

- Emira, štai kur tu. Tau nebaisu?
- Ne, - ištiesiau rankas link Manto ir jis mane nukėlė, - kas buvo?
- Tu dingai... Ką čia veiki? Sušalsi. - jis mane švelniai apkabino.
- Žinai ką? Mūsų gyvenimas, tai nuolatinis judėjimas. Sėsk.
- Pastebėjau. Kaip kažkas pasakė: reikia labai smarkai bėgti, kad liktum vietoj.
- Taip... Tu puikiai mane supranti! Besisupdama supratau, kaip viskas greitai lekia aplink ir į priekį. Tarsi kiekvienas iš mūsų sėdėtų ant savųjų sūpynių ir mokytųsi suprasti, kad pakilus aukštyn, turės vėl nusileist, jei nori pakilti dar kartą... Ir supratau, kad stoviu vietoj. Nekylu, nesileidžiu. Iš tikro dar nė nepradėjau suptis....
Jis ėmė linguoti supynes:
- Tu judi. Mes visi dar tik linguojam, juk neįsibėgėjus nekilsi tiesiai į viršų. Supranti?
Aš linktelėjau. Jau supratau.