rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

.
- Važiuoja! Girdi? Važiuoja, rupūžė!
Žiru-žiru, džergžt – akmenimis per bėgius. Bet juda! Dūmų paklodėj ryškėja baltos skylės. Plieskia žibintai. O po kelių sekundžių pasirodo ir bukas garvežio snukis. Džergžt – akmenys lekia nuo pylimo (už pylimo Midgardas, Midgarde japonų koviniai robotai puola Pekiną).
- Važiuoja! – klykia minia. – Važiuoja!
Kitą pusvalandį nieko negirdėti, tik prekinių vagonų bildėjimas. Magistrale lekia traukinys. Žmonės blaškosi, žiopčioja (nieko-nieko negirdėti). Į vagonus mėto grindinio akmenis (nieko-nieko negirdėti). Konvojus pakelia durtuvus (ginklu gerrrbt! nieko-nieko negirdėti). Paskutiniame vagone supasi žibintas, bet neišsklaido tirštos dūmų košės. Olegas Grigorjevičius šaukia į ausį kaimynui:
- Girdi?! Važiuoja!
- Ir vėl... Grigoričiau, pametėk!
Olegas atsigręžia į kitą murziną ypatą, ši tiesia jam sulankstytą gelžgalį. Olegas perduoda gelžgalį žmonių grandine toliau. Tuoj vėl sukasi, griebia plytgalį, kėdę, akmenį, plastikinį lagaminą. Barikada auga. Ant bėgių kalnas nereikalingų – jau nebereikalingų – daiktų. Pusė miesto gyvenimo.
- Greičiau, Grigoričiau! Judėk! Važiuoja!
Olego rankos supjaustytos, pirštai nutrinti ir pajuodę. Jis griebia – šį kartą – vaikišką vežimėlį. Bet tuoj numeta.
- Viskas, Marti, viskas! - šaukia į ausį kaimynui. – Pavėlavom. Važiuoja!
Važiuoja. Dūmai sūkuriuoja balsvomis dėmėmis, dėmės ryškėja, apvalėja, kol iš tamsos iššoka garvežio žibintai, blyksteli priekinis stiklas.
- Penkios minutės, Grigoričiau!
Martis stypso ant pylimo (už pylimo japonų koviniai robotai puola Pekiną). Marčio veidas – verksminga Pjero kaukė. Ilgi jo plaukai prilipę prie skruostų. Pečiai nuleisti. Martis pavargo. Martis bijo penkių minučių.
- Gulk, kvaily! Gulk!
Garvežys įsirėžia į užtvarą. Skeveldros lekia pasiutusiom bitėm, sminga į stoties sienas. Džergžt! – krūpteli sąstatas. O tada jau tik metalo cypimas, tik bildesys. Konvojus isteriškai žiopčioja. Karpiai dėžutėse, prakeikti karpiai, robotai, Fenrio tarnai, kad juos kur!
- Marti! – purto kaimyno petį Olegas. – Marti, šunsnuki tu! Nesužeidė? Sekas gi!
Ir jau ramiai priduria:
- Paimk papildomas dešimt minučių. Grįši, kai aprimsi. Sergėjau, perimk! Girdėjai? Parengtis – keturios minutės.
Garvežio nebematyti. Trys, du, vienas! Paskutinis vagonas švysteli žibintu, žmonių grandinė pajuda. Ant bėgių auga dar vienas kalnas: visa, kas dar liko mieste, visa, ką išsvaidė pralėkęs traukinys. Žmonės karštligiškai verčia šlamštą ant bėgių. Bet jau ūkia sirenos. Ir nuo elektrinio švytėjimo teka ašaros – teka ašaros, šviesa graužia akis. Garvežys vėl įveikia kliūtį.
- Trys minutės, Oležka! – tiesiai į ausį rėkia Sergėjus. – Kitą kartą nespėsim.
Olegas neatsako. Jis užspaudžia skeveldros prakirstą petį ir šliaužia pylimu žemyn. Po to įsikimba į sieną ir atsargiai keliasi.
- Jormungandas, - šnabžda, bet jo niekas negirdi. – Jormungandas! Tas sumautas traukinys – Midgardo gyvatė.
Midgardo gyvatė užnuodijo jūrą ir vandenį. Troškūs dūmai užtraukė dangų. Tuoj – dar vienas ratas – pavys, įgels sau į uodegą, ir amžiną judėjimą pakeis amžina ramybė. Lieka devyni žingsniai, ir Toras kris negyvas nuo nuodų, kuriais alsuoja Jormungandas. Olegas spokso į savo batus. Po to atsispiria nuo sienos ir pajuda.
Pirmas žingsnis: Batus jis dažniausiai perka dėl gražių padų. Jam patinka galvoti apie pėdsakus, kuriuos paliks praeidamas.
Antras žingsnis: Stengiasi giliau įspausti raštą. Siūbuoja nuo kulnų ant pirštų galiukų, nuo pirštų galiukų ant kulnų. Supasi. Midgarde japonų koviniai robotai puola Pekiną.
Trečias žingsnis: Suodžių ir pelenų vos ne iki kelių, bet jie purūs. Reikia stipriai suslėgti, kad neišpustytų pėdsakų. Todėl žengia lėtai, todėl stypso vėjų pagairėje po pusę minutės. Supasi. Kraujas laša nuo pirštų.
Ketvirtas ir penktas: Girkšt-girkšt – batai. Trrrakšt – angliukai. Olegas mosteli ir įsirašo į vėjų penklines. Penktadienis. Japonų koviniai robotai puola Pekiną.
Šeštas: Stotis dega. Kuo kvėpuoti? Olegas atsigręžia, mėgina įžiūrėti pėdsakus. Turėtų likti šokančių žmogeliukų atspaudai. Daug šokančių žmogeliukų juodame fone. Stotis dega, bet nieko nematyti.
Septintas ir aštuntas: Ko jis nespėjo?
1) sumedžioti dramblio,
2) vesti,
3) užrašyti 100 istorijų,
4) pagroti džiazbende,
5) įstoti į svetimšalių legioną,
6) prisigerti su vienakoju Vietnamo trimitininku,
7) išgelbėti sterblinio vilko,
8) dingti iš Pekino.
Devintas: Džerrrgžt! Garvežys paveja paskutinį vagoną. Olegas dar akimirką supasi vėjyje, ir laikas sustoja (robotai neegzistuoja, Pekinas – irgi).

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

* japonų koviniai robotai
puola Pekiną

visi kiniečiai negyvi
bet dėl programinio trikio
vaikai neliečiami
jie
lieka tarp griuvėsių vieni

Fiodoras Svarovskis. „Mongolija“. Vert. Mikalauskaitė.

Būk pasiruošęs!

Spindesys

Judrus darbas, ekspresyvus, į batlo idėją labai neblogai pataiko. Nors su vienakoju Vietnamo trimitininku, man atrodo, jau persistengta. Ir supimosi motyvą buvo galima išplėtot.
1 iš 1
0,7 iš 1
1,9 iš 2
0,8 iš 1

Įvertinimas: 4.4

Si bilė Sibire

Patiko, kad tekstas labai skiriasi nuo masės kitų ir nėra panašus nė į vieną.
Tačiau: darbas lyg ištrauktas iš platesnio konteksto, tarsi avis, atsiskyrusi nuo bandos, nežinanti, kur eiti.

Įvertinimas: 2.3

speedo

Che che. Neapsimesiu, kad viską šiame tekste supratau (ar kad viskas čia tobula), bet jo energija spindi standartinių konkurentų jūroje kaip kokios robotų akys naktį. Autoriui - laurai iš sriubos! Supimasis neblizga, bet ir nemaišo.

Įvertinimas: 4.4

pieva yra Jeržio

Kuomet nurodomas istorinis kontekstas, tuomet hermeneutinis ratas apsisuka aplink savo ašį, bet vis tiek palieka išdraskyto teksto vaizdinį akyse. Siužetinė linija per daug skylėta, supimosi vaizdinys apneštas pilkais pelenais. Žinoma, judesys kupinas ekspresijos, bet... Tai lyg žaidimas garvėžėliais. Pabosta.

Įvertinimas: 0.6

Vai

Kad ir kaip gaila, atskirti žodžiai ne paties autoriaus, nes yra GĖRIS. xe

Dar vienas ekperimentinis. Toks ant siurrealumo, o gal ir kažko kraupesnio, slenksčio. Modernizmas, brač.

Sunku kažkaip vertinti panašius tekstus.
Ką galimą paminėti, tai man patikusį sklandų ir kiek subtilų stilių bei malonią, nors ir kraupoką, artėjančio traukinio nuojautą.

O toliau atsakinga laisvė. Nesiryžtu.

Tas sąrašas tekste neįsipaišo. Toks lėkštumo trupinys.

Išvados: malonaus stiliaus, tvirtų emocijų tekstas, vėlgi su internetiniais tiuningais.

Įvertinimas: 3.6

atgal