rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Lauke staugė vėtra, drebėjo langų stiklai vis smarkiau ir smarkiau vėjo gūsiai beldėsi į stiklus. Aleksandra girdėjo, kaip pirmame aukšte, virtuvėje brolis su draugais linksminasi. Girdėjo kokias lyriškas ir nuoširdžias dainas jie dainavo, bet neišgirdo kaip sudužo lėkštė, kaip brolis nusikeikė, trenkė kumščiu į stalą, kaip subarė draugą. Toliau tesėsi linksmybės pasigirdo skardus vyrų juokas, nuklegėjo tolumoje ir prarijo garsus riaumojanti vėtra. Aleksandros rankos dreba, pirštais liečia stiklą, toli, toli pamiškėje už rugių lauko matosi švieselė: kartais prigesta, kartais dar ryškiau sužimba. Neša juodus debesis vėtra staugdama per dangų. Pakelėje ant stulpų supasi laidai susiliečia, pasirodo žiežirbų fontanas. Vyrai pirmame aukšte nutyla, kai šviesa kambaryje užgesta, vėl pradeda blausiai mirksėti lemputė virtuvės palubėje. Alius, Aleksandros brolis ragina draugus išgerti dar po tarelę, gyvenimas nestovi vietoje. O mergina stovėjo prie lango, ašaros ritosi skruostais, keikė visus sėdinčius virtuvėje, jos namuose, valgančių iš jos lėkščių, jos gamintą vakarienę, raiko duoną peiliu, kapoja apgirtę baltą lininę staltiesę. Žvėrim mintyse vadina brolį ir jo draugus keikia ir prakeikia, nekenčia jų iš pačių širdies gelmių. Staiga tolumoje spingsėjęs žiburys užgęsta mergina sulaikiusi kvėpavimą laukia kol jis vėl užsidegs.
- Tikriausiai jam labai baisu?.. – sukužda pati sau.
Aleksandra sulaukusi kada visas tas triukšmas pirmame aukšte nutilo, nusileido laiptais žemyn basa, minkštais begarsiais žingsneliais prisėlino prie ant stalo pasirėmusio ir užmigusio brolio. Žiūrėjo į jo akis, atsargiai įkišo ranka į švarko kišenę, saujoje suspaudė raktus - ištraukė. Nušvito dangus nuo žaibo, sugriaudėjo, namas sudrebėjo. Nei vienas net nesujudėjo, tarsi visi trys mirtinai prisigėrę net nejautė kas dedasi aplinkui. Aleksandra buvo apsisprendusi bėgti iš namų, bėgti pas tą, kurį stebėjo antrame namo aukšte pro langą. Bėgo per palei rugiu lauka pamiršusi visas savo baimes, bėgo net kai pradėjo lyti, šalti lašai kapojo jos veidą, dangų raižė žaibai, kurtinantis griausmas užgoždavo vėtros nenutrūkstamą staugimą, bet ji nebijojo, bėgo neatsigręždama atgal. Atbėgusi į pamiškę sustojusi žiūrėjo į aukštai tarp keturių pušų suręstą medžiotojų namelį žvėrių tykojimui. Pradėjo lipti į viršų kopėčiomis. Pušys siūbuoja namelis girgžda, jos širdis daužosi. Užlipusi iki pat viršaus beldėsi į duris.
- Modestai atidaryk, čia aš, ar girdi? – Beldė vis smarkiau ir smarkiau.
Staiga durys atsidarė ir Modestas įsitraukė vidun Aleksandrą. Klupėjo vienas priešais kita. Aleksandra drebėjo nuo šalčio, šaltom rankom glostė Modesto veidą. Nejautė kaip vėtra supa keturių pušų viršuje esanti namelį, nejautė nei baimės nei skausmo širdy, dėkojo Dievui, kad jos brolis sveikas ir gyvas.
- Kodėl pabėgai, kodėl jūs su Alium susimušėt? – glaudė saujoje suspaustus šiltus brolio pirštus sau prie veido. – Kodėl tu čia? Koks laukia vėjas ar tu nebijai nejauti kaip vėjas namą supą? Ar tau nebaisu?
Jei jis galėtų kalbėti jis pasakytų ką galvoją ir ką jaučia. Modestas toks gimė, nebylys. Apkabino stipriai seserį ir spaudė glėbi prie savęs. Vėtra staugė girgždėjo pušis, namelis siūbavo į šalis tarsi supamas motinos rankos lopšys. Aleksandra pradėjo verkti nežinojo net pati dėl ko, ar iš pykčio ar iš džiaugsmo tik jautė kaip smarkiai daužosi jos širdis. Staiga visas mintis prarijo kurtinančio griausmas ir balta šviesa.
Alius susapnavęs košmarą prabudo rėkdamas. Bet jo riksmas nepažadino nei vieno jo draugo, miegančio ant grindų po stalu ar to kito drybsančio su purvinais batais ant sofos. Trynė delnais veidą, bandė nusipurtyti siaubingo košmaro prisiminimo, bet vis tiek atminty iškyla keistas sapnas.
Sapnavo, kad ėjo keliu, ėjo į kažkokia anksčiau nematytą vietą. Priėjęs seną gluosnį atpažino jį. Sustojęs klausėsi keisto staugimo, tarsi vaikai kaukė, ar moteris raudojo. Žiūrėjo į keistai linguojantį medį ir staiga gėriau įsižiūrėjęs pamatė, kaip nuo medžio kamieno atsiskyręs kažkoks keistas siluetas. Mato, kad žmogus, aiškiai matosi rankos kabaliuoja, ploni ilgi pirštai. Pribėgęs prie medžio mato, kad tas žmogus be veido, sėdasi ant šakos sūpuoja kojas ir kažką suka, storą virvę aplink kaklą. Staiga keistasis žmogus šoką iš medžio tiesiai ant jo ir Alius išsigandęs pradeda rėkti, supratęs kas tas žmogus ir ką jis daro. Alius prabudęs prisiminė ne tik sapną, bet ir prisiminė kaip iš tikrųjų buvo, prisiminė kaip prieš penkerius metus aptiko pasikorusi savo brolį. Prisiminė kad tą diena netikėtai prasidėjus vėtrai vėjas nulaužė gluosnio šaka ir ji užkrito ant malkinės stogo. Praėjus vėtrai nuėjo už malkinės norėdamas nuo stogo nutraukti šaką. Ėjo galvą nuleidęs ir net nenujautė kad staiga priešais jį amžiams atmintin įsilies šiurpą keliantis prisiminimas. Vėjyje sūpavos jau sustingęs brolio kūnas, sulytas pamėlęs kūnas. Netekęs žado Alius sustingęs stebėjo kaip supasi ant skaudžiai traškančių gluosnio šakų brolio kūnas.
Atsigavę po tokio košmaro pradėjo prisiminti, kas nutiko praeitą dieną. Slydo atmintimi keisti paveikslai žodžiai, riksmai, prakeiksmai. Pašokęs nuo stalo, nuvertęs kėde sustingo išgirdęs vėl laukia staugiančia vėtrą. Jo gyvenime vėtra, jam pranašavo apie netikėta mirtį, apie skaudų sielų šaukimą apie didelį skausmą ir dar didesnę netektį.
- Aleksandra!!! – suriaumojo, užbėgęs laiptais bet jos ten nebuvo.
Pradėjo versti sesers lovą išmėtė patalus po kambarį atsiklaupęs įbedęs karštą kaktą į čiužinį saujoje spaudė sesers rožančių. Staiga iš kažkur jo namų slenksti peržengė senutė žilais išsidraikiusiais plaukiais kaip šmėklą. Žiūrėjo degančiom pykčiu akimis į Alių senoji. Atsistojęs žiūrėjo į ją.
- Dabar galėsi akmenį pasidėjęs po galva miegoti. – Bedusi į jį pirštu senoji pasakė. – nebeturi artimųjų. Girdėjai, kaip vėtra staugė - tai tavo motinos ir brolio šmėklos tave bandė perspėti.
Pradėjo purtyti galvą netikėdamas ką toji laumė jam kalba.
- Naktį tavo brolis ir sesuo sudegė. Sudegė, žaibas trenkė, jie nespėjo pabėgti. Ugnis buvo greitesnė.
Supo vėjas apdegusiu pušų kamienuose Aleksandros ir Modesto pelenus.

Spindesys

Jooo... Kelios šmėklos, keli lavonai, skausmas širdy ir vualia - kaip viskas „gotičnai“ išeina. Jėzuliuk, bent klaidų tiek nebūtų privelta, laikai sakinių suderinti ir šiaip - sakiniai baigti. Pamenu, kai mažas buvau, panašiom istorijom vaikai vienas kitą gąsdindavo. Bet čia mes juk literatūrą žaidžiam, ar ne?
0,1 iš 1
0,1 iš 1
0,1 iš 2
0,1 iš 1

Įvertinimas: 0.4

Si bilė Sibire

Primena klasikinę lietuvių novelę: Aputį, Granauską.
Bet vis dėlto tekstas yra taip pat toli nuo klasikos, kaip ir arti.
Kalbėjimas toks, lyg mintis trūkčiotų: gramatika čia bjauri.
Vertinčiau geriau vien už gramatinę tvarką, o dabar tik tiek.

Naujesni-gaivesni vėjai net nepūsteli.

P.S. Namelis medyje vienas iš įdomesnių supimųsi.

Įvertinimas: 1.7

speedo

Keista, autorius tarsi ir gali įtraukiančiai rašyti, bet stipriai nusirašo į lankas. Yra neblogai nupieštų nuotaikų, klaidų. Beprasmiškos tragedijos įspūdis, bet ne gerąja prasme.

Įvertinimas: 2.2

pieva yra Jeržio

Skubalai lapatai. Suprantamas dalykas, kad prozos tekstas sunkus gležnoms rankelėms, bet toks ir iššūkis - jį išlaikyti kuo ilgiau. Epilogas itin skubotas. Tačiau supimosi vaizdinys puikus. Pabaigos mistiškumo trupiniai ir naivumas šiek tiek juokina. Jei norėta papasakoti paslaptingai, tuomet reikėjo labiau pasistengti, nes dabar tai lyg atpasakota kaimo istorija. Prie laužo sėdint.

Įvertinimas: 1.3

Vai

Tiesmukai pabaigta, ką?

Šiaip akis bado gausybė klaidų. Čia per skubėjimą ir neatidumą, o gal ir prastesnis variantas...(?)

Na, idėja ir tema man visai patiko. Iš tokių tekstų , tiksliau idėjų ir temų, galima sukurpti visai neblogų psichologinių tekstukų. Šiuo atveju tai ir bandyta padaryti, bet, kaip jau minėjau, man pabaiga per tiesmuka. Tos šmėklos pasirodymas neįspūdingas (o galėjo), o mirtį pabaigoje galėjai atskleisti ir subtiliau. Arba visai neatskleisti. Tiksliau, nepaminėti. Daugiau laisvės lakiai skaitytojo fantazijai. xe

Išvados: neblogo, tačiau baisiai gausaus klaidomis stiliaus, silpnos pabaigos ir neprastos tematikos (nepaisant pakaruoklių popso (turbūt svarbiau atlikimas)) tekstas.

Įvertinimas: 2.8

atgal