Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nesisupk ant kedės

Stikliniame mūsų biuro garde mes sėdime penkiese. Keturi vyrai: Dainas, Kaukolė, Slyva ir aš, ir gardo puošmena Sesilija arba, kaip mes ją vadiname, Cilė. Penki aistringi oro pardavėjai ir niekdariai. Realiai niekas, net ir mes patys, nežino kuo užsiima mūsų skyrius. Paprastai kalba eina apie pirkimų skatinimą ir produktą. Kartais, kai pirkimų skatinimas visai ima strigti, o produktas gerokai pašvinksta, mes teisinamės užsakovui, kad permenkai dėmesio skyrėme pardavimų skatinimui, ką, be abejo, sąlygojo nepakankamai didelis projekto biudžetas. Todėl užsakovas turėtų, žinoti...
Žodžiu, matytumėte kaip visa tai išdėsto Dainas. Štai jis, vilkys geltonus, trumpomis ir kiek persiauromis jo treniruotiems bicepsams rankovėmis, marškinėlius; stamantrų užpakalį įspraudęs į pilkas sportinio kirpimo kelnes, vykusiai apkritusias oranžinius teniso batelius; aštriu pieštuko grafitu nervingai badydamas darbo kalendorių, telefonu aptaria su užsakovu projekto eigą. Telefono ragelis jo rankoje yra kur kas pavojingesnis ginklas nei pieštukas, nes jis perduoda ŽINIĄ. Ne apie pirkimus, pardavimus, produktą ir biudžetą, o apie PIRKIMUS, PARDAVIMUS, PRODUKTĄ ir BIUDŽETĄ. Bet kuris užsakovas po pokalbio su Dainu turi tik dvi galimybes: apsispręsti padidinti asignavimus arba suvokti, kad mūsų projektai ne jo kišenei ir tyliai bei mandagiai rezignuoti. Dainas deda ragelį į vietą ir pergalingai atsilošęs ima suptis ant kėdės, o tai, kaip ir daug ką kita, jis daro meistriškai. Kai supasi tik ant vienos kėdės kojos, gali atrodyti, kad tuoj, tuoj pargrius. Tačiau kėdė paklūsta jam, tarsi būtų tik dar viena jo didelio, gražiai sudėto ir gerai treniruoto kūno dalis.
Taip suptis jis gali valandų valandas. Daino kėdė nusileidžia ant keturių kojų tik tuomet kai jis pats atsistoja ant dviejų. Pradžioje mus labai linksmino šis Daino įprotis, mes kaip pašėlę plodavome po kiekvieno fokstroto su kėde nuo stalo iki spausdintuvo ir atgal; netgi patys bandydavome visokius ekvilibristikos su kėdėmis triukus, tačiau greitai supratome, kad mūsų laukia vien tik nesėkmės ir graudžiai juokingi kritimai. O su laiku Daino triukai tapo tokie pat įprasti kaip mano vėlavimai į darbą arba vis nauji Cilės bateliai, vis aukštesiais kulniukais.
Dainas papurto savo šviesias garbanas ir tarp trumpokų pirštų vartaliodamas centrinio užrakto pultelį, klausia manęs:
– Kaip manai, seni, mano rankos ne per plonos? – Jis kilsteli kairę ranką taip kaip tai daro bodybuildingo profesionalai ir ima žaisti savo marmuriniu bicepsu priešais murziną išvietės veidrodį.
Aš sumindau ką tik numestą ant žemės nuorūką. Akies krašteliu tiriamai nužiūriu savo ir Daino atspindžius – mudu atrodome lyg karikatūra „Sveikas gyvenimo būdas suduoda triuškinantį smūgį žalingiems įpročiams“.
– Ta prasme, žinai, lyginant su mano ūgiu ir visa kita. – Nerimsta Apolonas.
– Ką aš žinau? Man atrodo viskas gerai su tom tavo rankomis, Dainai. – sakau tai ką, manau turįs psakyti ir stengiuosi sugalvoti kaip čia nusukti kalbą kita linkme.
Kaip tik tą akimirką už plonos pertvaros esančiame moterų tualete pasigirsta galingos čiurkšlės garsas.
– Ša! – Suklūsta Dainas. – Ė, čia juk Cilė myža, – sako jis pašnibždom ir vieną ausį atkišęs pertvaros pusėn, vis šnairuodamas į mane klausia: – Žinai kokia jos mandžia?
Už pertvaros girdisi durų trinktelėjimas ir tolstantis moteriškų batelių kaukšėjimas. Sprendžiant iš jo – tikrai Cilės. Tokių aukštų kablų kaip ji nenešioja jokia kita moteris visoje įstaigoje.
– Nu ir kokia? – Apsimetu durneliu aš.
Dainas sudeda delnus rieškučiomis, prikiša juos man palei pat nosį ir iškilmingai, žvelgdamas tiesiai man į akis, lemena:
– Va tokia, vyruti, va to-o-okia!
Toliau jis karštligiška greitakalbe pasakoja man kaip ne kartą jiedu su Cile pasilikę po darbo krušosi fotokambaryje, ir taip toliau ir panašiai. Eilinė nelabai įtikėtina istorija, tačiau norint draugiškai linksėti galva tenka įsivaizduoti tai kaip tikrus įvykius. Taip ir matau, kaip Dainas, supasi kėdėje ant vienos kojos, atkišęs į priekį rankas, o Cilė apsižergusi jas, leidžia jam laikyti rieškučiose va tokią, vyruti, va to-o-okią... Kvailystės, galvoju. O pajutęs, kad Cilės mandžia ir man ima temdyti sąmonę, ploju Dainui per petį:
– Ė, o pietauti einam?
Valgykloje, mes mandagiai sveikinamės su kitų skyrių darbuotojais, eilėje kiek vulgariai juokaujame apie patiekalų ingredientus ir tas pokalbis apie Cilę ir jos turtus pamažu nyksta iš galvos.
Cilė iš tiesų daili mergina. Jos smulkų veidą kiek bjauroja ilgoka ir karinga nosis, tačiau ir tą trūkumą, kaip ir visą kitą, ji moka pateikti itin gražiai. Pamenu jai įsidarbinus, gal pusę metų tiek aš, tiek Dainas bergždžiai bandėme suktis aplinkui. Juk mūsų garde tik mudu buvome šio to verti patinai. Kaukolė, kaip mes juokaujame, analitikų prototipas, retai teiškiša savo nosį iš už kalno ataskaitų, o jei ir iškiša tai tik tam, kad praneštų apie darbo pabaigą arba netikėtai prapliuptų kokiu nors erzinančiai kvailu atviravimu apie savo vaikus ir žmoną. Ne, pilkas jo veidas nekelia jokio rūpesčio. Slyva? Slyva išvis neturi jokių seksualumo požymių, skirtingai nuo Kaukolės jis neturi net ir žmonos su vaikais, kas liūdytų bent šiokį tokį jo vyriškumą. Jo poilgių, retai plaunamų plaukų kupeta prasiskiria tik tuomet kai kalba pasisuka apie kiną arba internetą. Tačiau kiną jis mėgsta tik europietišką, o apie internetą jis kalba grynai technologiniu požiūriu, todėl visos jo invazijos į bendrą pokalbį dažniausiai pasibaigia nejaukia tyla. Šiaip jau mūsų kolektyvas gana keistas ir jei ne Cilė, kuri kuo mandagiausiai gali tęsti pokalbį apie vaikų auklėjimą su Kaukole arba apie kažkokį Mastrojanį su Slyva, dažnai atrodytų, kad mes dirbame pirmą dieną kartu. Na, išskyrus gal mudu su Dainu.
Tas Dainas, nors ir truputėlį pižonas, visai malonus vyrukas. Žinoma, giliai širdyje aš jį kiek niekinu ir vertinu tik kaip pakenčiamą kolegą, su kuriuo galima apie šį bei tą paplepėti, persimesti juokeliais ir panašiai. Tiesa, ta keista Daino savybė pasakoti man visas savo seksualines fantazijas kaip tikrai įvykusius faktus rodo, kad ir jis nelaiko manęs proto bokštu. Tačiau tebūnie. Nekreipiu dėmesio. Nors paskutiniu metu, kai visas kūrybinis jo potencialas nukreiptas į Cilę, man darosi nelabai jauku. Nors man ir nepavyko užkadrinti Cilės, visgi tapome su ja gerais bičiuliais. Visada žinau, kad biure ja vienintele galiu pasitikėti šimtu dešimčia procentų. Pavyzdžiui, kai po gerų pasiūžavimų, silpnokos savijautos ir pavėlavęs atsliūkinu į gardą, užtenka klausiamai pažiūrėti ir ji randa būdų man nuraminti. Papurto galvą: „nieko neįvyko, niekas tavęs neieškojo“. Arba atsainiai mosteli ranka: „ai buvo čia, bet aš išsukau tave“. Savo ruožtu aš visada ginu ją nuo šlykščių rutininių darbų, kuriuos daugkam knieti užkrauti jaunai referentei. Mesteliu kokią nors frazę apie pareigybines instrukcijas ar tiesiog demonstratyviai ir garsiai imu piktintis, neva aš pražuvęs, jei Cilė darys tą ir aną. Taip mudu ir gyvename slaptoje sąjungoje, kurią savotiškai branginu, tačiau kurią lyg ir išduodu, ramiai klausydamasis niektauzos Daino. Ai... mat juos velniai.
Nė nepastebime iš kur prie mūsų staliuko atsiranda Slyva. Paprastai jis niekada nepietauja. Aš mosteliu:
– Sėskis, Andriau, – toks Slyvos vardas.
Bet jis nesėda. Maža to, jis netikėtai ir pašėlusiai stipriai spiria į vienintele Daino atrama tapusią valgyklos kėdės koją. Tas verčiasi aukštelnikas, dubuo su vištienos sultiniu sukasi ore ir plojasi jam ant pilvo.
– Kas yra, durniau!? – Klykia pašokęs Dainas.
Aš apstulbęs spoksau tai į vieną, tai į kitą ir jei nebijočiau Slyvos įniršio, smagiai kvatočiausi iš mulo Daino baimės, atsispindinčios jo raudoname kaip burokas veide ir kiškio Slyvos drąsos.
– Aš tau parodysiu kaip šnekėti beleką, – gana ramiai bet beveik falcetu rėžia Slyva. – Tu manai, kad jei varinėjat grupinį į kuloką su savo draugeliais sporto klubo duše tai gali pezėti belekur ir beleką? Asile tu, nedrįsk net pagalvoti savo šūdinom smegenim apie Sesiliją.
Visa valgykla nuščiūva ir žiūri kaip Slyva išeina. Eidamas pro duris jis kresteli savo nešukuotą kaltūną ir staiga aš pamatau, koks neprastas jis vaikinas. Aukštas, kiek gunktelėjęs, bet nuoširdaus veido ir skvarbių bei protingų akių. Ar man tik atrodo, ar tikrai girdžiu kaip vos jam išejus, koridoriuje pasigirsta ir tolstantis moteriškų batelių kaukšėjimas?
Dainas lemena kažką prie pat mano ausies. Aš bandau suprasti kaip Slyva kažką sužinojo, juk negalėjo Cilė girdėti... O net jei ir taip, argi būtų pasakojusi kam? Staiga prisimenu, kad išvietėje Dainui skleidžiant savo erezijas viena kabina buvo užrakinta iš vidaus. Aš atsisuku ir sakau jam:
– Žinai, ko gero Slyvą ir vėl kamuoja užkietėję viduriai, juk pameni kodėl jo tokia pravardė?