rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Apie supimąsi, jei kalbant, dabar merginoms negalima tiesiog imti ir pasiūlyti – gal einam pasisupti? Pasiūbuoti, palinguoti? Visos jos seniai nebe tokios, jos per daug šneka, yra susikausčiusios, feministės ar šiaip estrogenų perpildytos. Nes dabar toks nekaltas pasiūlymas skambėtų panašiai kaip kvietimas pasimylėti. Atseit, tai per daug vaikiška, nemandagu, nepatogu, gal net įžūlu, kaip jūs drįstate, ką pagalvos aplinkiniai? Šis veiksmas, supimasis, abiems laikantis iš skirtingų supuoklės pusių ir sutartinai lenkiant kelius, tikintis kuo smarkiau išjudinti sunkiai išjudinamą, turi ir paslėptą prasmę, nuojautą ar kvapą, kažkuo panašų į smėlio, senų batų odos ar geležies. Pauostyk rankas pasisupusi. Palaižyk supynes, kitaip negausi gumos. Manų košė, mediniai atsilupusiais dažais žaislai ir popietinis miegas. Viską auklėtojai pasakysiu, pasakysiu, pasakysiu. Skundų maišas juodas!..Tik nepaleisk rankų, tik nežiūrėk žemyn. Pasupk dar kartą! Man jau bloga. Šok, paleisk, atiduok. Bailys bailys bailys. Išjudink mane!
Vis dėlto, supimasis, lingavimas, siūbavimas. Pasaulėvaizdis, pasaulėjauta, pasaulėžiūra. Kai tu vis dar buvai 'tu', o aš vis dar buvau 'aš', mes sūpuodavom, linguodavom, siūbuodavom kiekvieną kartą, pabėgę nuo auklėtojos globos, nelyjant nesningant nedulkant. Tais laikais mes buvome supimosi draugai. Visąlaik užlipdavome abu tylėdami, gal net ir nežiūrėdami vienas į kito akis, tvirtai sikibdavome į geležinius vamzdžius ir užlinguodavome savo vaikiškais keliais. Darželio supynės buvo gan aukštos ir didelės, jei kokios, būtų tilpę ir dar daugiau pyplių, bet kiek pamenu, visąlaik linguodavome tik dviese. Kaip tvirtų vergų iriama galera, mūsų sūpuoklės lengvai skrodė orą, girgždėdamos, braškėdamos, cypsėdamos. Iš pradžių vos vos, po to vis smarkiau ir aukščiau, kiek tik leisdavo mūsų kojos ir drąsa. Ir tada, kai kiekvienas yris aukštyn sukeldavo bangą mano pilve, kai rankos iš baimės suaugdavo su sūpuoklių geležimi, aš pažvelgdavau į tave. Buvau tavo vergas. Tu buvai mano vergė. Greitis, oras, geležis. Du vaikiščiai ir pasiutusiai išsuptos sūpuoklės. Kažkodėl pamenu, kad baisiausiame aukštyje tu visąlaik tyliai niūniuodavai, savo didelėmis rudomis akimis stebėdama mano mėlynąsias. Plaukai – juodi. Dažniausiai nešiodavai sijoną. Beveik visąlaik jis plevėsuodavo nuo supimosi. Turėjai nebenaujus vaikiškus sandalus. Galėdavai iškęsti tiek, kiek aš. Niekados neprašydavai stabdyti. Tiesiog tylėdavai. Niūniuodavai, stebėdavai, plevėsuodavai, linkčiodama savo silpnais keliais...Prisisupę vos ne iki pykinimo, svyruodami bėgdavome kas sau – tavo parduotuvės, vyrai, žmonos, daktarės, seselės, mano pilys, mašinos, vairuotojai...Dar dažniau viskas baigdavosi auklėtojos pasirodymu, išgąstingais jos žodžiais, grasinimu plonu pirštu, ausų sukimais. Visą tai, palyginus su ką tik patirtu aukščiu, vėju plaukuose, mano vergyste tau, nereiškė nieko.
Tais laikais mes nieko neįtardavome, daug kuo tikėdavome, dažnai meluodavome, bijodavome baubo darželio rūsyje,o dažniausiai pasiutusiai supdavomės...
Vėliau žiūrėdamas į tave jau iš apačios pastebėjau, kaip besisupant aiškiai matosi tavo baltos kelnaitės – vien dėl to būdavo verta suptis. Arba žiūrėti į besisupančiąsias. Arba atiduoti visą savo kramtomąją. Arba pačiam kilti į viršų, kol viduriuose pajunti šaltį, o kojos pačios pradeda drebėti. Arba tol suptis, kol supynės apsisuks apie savo ašį. Arba suptis aukštyn galva. Arba užsimerkti ir suptis dar smarkiau. Kosmosas, vėjas ir pykinimas. Kelnaitės, smėlis ir popietinis miegas. Pabučiuok mane, po to aš pabučiuosiu tave.

Spindesys

Ištorijos šitai ištorijai trūkšta, vat. Baigęs skaityti, lieki toj pačioj vietoj, kur buvai pradėdamas. Aprašinėjimo gausu, gan techniško, bet savitikslio, ir išpūsto sūpynių motyvo plėtojimo. Na ir kas? Na ir dar kelios smulkmenėlės:
estrogenai, mano durna galva, hormonai moteriški, taip kad tos, estrogenų perpildytos, nelabai tinką į vieną rikiuotę su visokiomis feministėmis ir susikausčiusiomis;
„išgąstingais jos žodžiais“ - kažkas čia ne taip - žodynas sako, kad išgąstingas yra arba baisus, arba bailus, arba išsigandęs, o čia, įtariu, nei tokie, nei tokie šitie žodžiai;
suptis aukštyn galva? – juk ne tai norėjai pasakyti.
0,5 iš 1
0,6 iš 1
1,2 iš 2
0,4 iš 1

Įvertinimas: 2.7

Si bilė Sibire

Puikiausias įrodymas, kaip vaizdus, kokybiškas kalbėjimas gali atnaujinti jau pabodusias ir nuvalkiotas šio battlo sūpynes.

Tiesa, siužetas svyruojantis.

Įvertinimas: 3.8

speedo

Pradžia pernelyg rėksminga man. Vidurys - tokia pusė velnio nostalgija, skaitydamas matai visai neblogą paveikslėlį ir nerimauji, kad autoriui nepavyks jo subtiliai užbaigti. Pabaiga gruboka pasirodė kontekste.

Įvertinimas: 2.2

pieva yra Jeržio

Eseistika. Per daug asmeniška, kad būtų įdomu ją pažinti. Supimosi motyvas suprastas tiesiogiai, tokių istorijų daugybė. Paversti ją išskirtine - čia jau talentas. Tekstas neišliekantis.

Įvertinimas: 0

Vai

Na, visa pirma pastraipa - labai eseistiška. Tik vėliau po truputi einama link pasakojimo. Bet būtų geriau vengti tokių dalykų. Jei jau rašai, tai su pastovumo etikete. Juolab, kai čia yra etapas su tam tikrais reikalavimais (kad ir kaip komerciškai skambėtų).

Na, stilius toks labai tankus. Tas nuolatinis supimosi ir sūpuoklių kartojimas ima pabosti.

Į pabaigą tekstas ima atsigauti, bet, deja, nėra ilgas, todėl užsibaigia nepalikdamas jokių didesnių įspūdžių.

Autorius gal ir turi ko pasakyti, bet, manau, ne tokią tematiką reikėjo pasirinkti. Na, bet yra kaip yra.

Pabodusi tema.

Išvados: nors ir klampaus, tačiau drąsaus stiliaus tekstas su eseistiškais akcentais, kurie bereikalingi.

Įvertinimas: 1.2

atgal