rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Angelė tvarkėsi kieme, darbai įprasti, kaip ir kasdien: valgio gaminimas, trobos tvarkymas, daržo priežiūra, kai labai nustebusi pamatė į savo kiemą užsukančią paštininkę. „Keista“ – pagalvojo ji tuomet, - „laikraštį atneša tik šeštadienį, o šiandiena antradienis.“

Moterys pasisveikino, pasiklausinėjo viena kitos, kas naujesnio, ir po kurio laiko paštininkė pasiraususi krepšyje – ištiesė Angelei laišką.
- Tikrai man?
- Tau, tau. Nejaugi aš adreso neperskaitysiu, - šypsojosi paštininkė, - tikriausiai kokie kavalieriai.

Viešnia jau buvo seniai išėjusi, o Angelė vis dar laikė rankose voką, adresas buvo atspausdintas, iš tokio rašto nelabai atspėsi, kas siuntė šį laišką. Bet ką čia pagaliau, lauksi, susigriebė moteris ir jau paskubomis atplėšė laišką.
Vokas buvo tuščias.

Angelė ir toliau vartė tuščią voką, spėliodama apie siuntėją, adresas teisingas, atgalinio adreso nėra. Ji jautė kas gali siūsti tokį laišką, bet tuo nelabai tikėjo, kur jau čia dabar, kai tiek metų praėjo, negali būti, kad tai jo darbas, o ir pats kaip prapuolė, tai prapuolė.

Po savaitės, kai ji jau buvo kažkiek užmiršusi, tą tuščią voką, vėl į kiemą užsuko paštininkė, vėl įteikė laišką ir vėl jis buvo tuščias.

Angelė jau tūžo. Vis galvojo ar iš tiesų atsirado pražuvėlis, ar tik kažkas panašiai su ja juokauja. Kad tai galėtų būti jis, ji stengėsi išmesti iš galvos, nes juk praėjo dvidešimt metų, kai paskutinį kart jį matė.

Nuo antrojo laiško gavimo, buvo praėję jau kelios savaitės ir moteris manė, kad laiškų jau nebegaus, bet paštininkei vėl teko pasisvečiuoti Angelės namuose.
- Na va, tikrai kavalierių įsitaisei. Reikia gal ko: vokų, pašto ženklų, - šypsojosi paštininkė, - rašymo priemonių taip pat turiu.

Angelė tik viena žinojo, kokie tie laiškai, todėl visko atsisakė ir išlydėjusi viešnia, pasuko malkinės link. Į namus įžengė nešina glėbeliu malkų. Kūrė krosnį. Užkūrus ilgai žiūrėjo į degančias malkas ir tik po kurio laiko atsikvošėjusi, kam kūrusi krosnį. Nuo virtuvinio stalo atsinešė laišką. Norėjo mesti neatplėštą ugnin, bet kažkoks noras to nedaryti sulaikė. Atsisėdo. Nusprendė, vis tik tai atplėšti. Viduje šį kartą buvo laiškas. Angelės rankos virpėjo, akys pildėsi ašarų, o ji jau nežinia kelintą kartą skaitė laišką.

Labas,
Nepyk, kad aš taip paaugliškai elgiuos, kaip prieš dvidešimt metų. Tada kaip ir dabar baugu rašyti, todėl ir laiškus (tuščius) siunčiau kaip ir tada, dar tai dariau tikėdamasis, jog suprasi kas Tau juos siunčia. Ir už viską labiausiai norėčiau Tave pamatyti tik nežinau ar dabar Tu to norėsi, bet lauksiu Tavęs miesto stotyje.
Mieste būsiu po dviejų dienų, kažkur po vidurdienio, lauksiu Tavęs iki vakaro.
Andrius

Angelė niekaip neapsisprendė ką jei daryti, bet vis tik tai susiruošė.
Mieste užsuko į parduotuvę, rinkosi kvepalus, mokėdama už juos pagalvojo, jog prieš dvidešimt metų taip kruopščiai nesiruošdavo pasimatymams, ir nuoširdžiai sau nusišypsojo. Moterų tualete pasikvėpino.

Stotis artėjo, o širdis vis labiau daužėsi. Ar atpažinsiu? Ar pažins mane? Artėjo vyriškis. Panašus.
- Labą dieną Angele.
- Labas Andriau.
Miesto stotyje pokalbis vyko nelabai sklandžiai, daugiau vyras su moterimi, vienas kitą nužiūrinėjo, tyrinėjo pakitusius veido bruožus.
- Apžiūrėjau čia tokią vietelę, gal eikim ten, - pasakė Andrius.
- Ne į kavinę nenoriu, geriau pasivaikščiokim.
- Tai, kad ne į kavinę, - paėmė už rankos Angelę, Andrius.

Po kurio laiko moteris ir pati pamatė, kur ją vedėsi vyriškis.
- Sūpynės, - nudžiugo ji, - kaip aš ir pati nesupratau, kad ir vėl kažkas bus kaip anksčiau.
Moteris šypsojosi ir jų pokalbis darėsi vis šiltesnis.
- Sėskis pasisupsi.
- Bijau, dabar aš jau nebe ta mergaitė, kokia buvau prieš dvidešimt metų.
- Sėskis, sėskis, - sodino ją vyriškis. Ji atsisėdo, suposi pamažu, lėtai, bet veidas vis labiau švytėjo.
- Prisiminiau, kad galiu svajoti, svajoti taip kaip jaunystėje, kai supdavomės tavo sodo sūpuoklėse. Tada tiek daug buvau prisvajojusi, kad jeigu tas svajones būtų buvę galima pardavinėti, tai sėkmingai būčiau dariusi iki šiol, ir nė kiek nebankrutavusi.
Andrius nuleido galvą.
- Šios sūpuoklės, vaikams, bijau sulaužyti, - kėlėsi nuo jų moteris, - tavo sode buvo tvirtesnės.
- Ar galėčiau padaryti tokias sūpuokles, kad galėtume abu atsisėsti ir suptis, suptis... ir svajoti, taip kaip prieš dvidešimt metų.
- Galėtum, - jau savo paties balso nebepažino Angelė, o kažkas kūno viduje šiltėjo ir šiltėjo, kažkas panašaus į tą jausmą prieš dvidešimt metų, kai ji dar mylėjo Andrių.

Nuėjo abu. Sūpuoklės dar siūbavo, tarsi sugaudamos iš praeities senas jų svajones ir švysteldamos jas jiems atgalios, į dabartį.

Spindesys

Nea, nieko nebus. Sveikinimų koncerto dvasia parašyt apie tai „kaip jaunystė sugrįžta“ neužteks. Stilius apybaisis – ar pačiam autoriui tokios frazės kaip „bet kažkoks noras to nedaryti sulaikė“ ar „ir už viską labiausiai norėčiau Tave pamatyti tik nežinau ar dabar Tu to norėsi, bet lauksiu Tavęs miesto stotyje“ ausies nerėžia? Sakinys yra vientisa, išbaigta ir, pageidautina, aiški mintis. Nuo to ir reikėtų pradėt. Na ir, be abejo, klaidos.
0,1 iš 1
0,2 iš 1
0,1 iš 2
0,1 iš 1

Įvertinimas: 0.5

Si bilė Sibire

Nemažai klaidų. Ir iš "meilės romanų" serijos.

Įvertinimas: 1.2

speedo

O naivume. Skystokas išrišimas neatperka ilgo pristatymo. Personažams trūksta motyvacijos, jie neįtikina. Stilius atsiduoda klišėmis.

Įvertinimas: 1.4

pieva yra Jeržio

Tekstas tokios stilaius, koks buvo taip pat prieš kokį dvidešimtmetį: sausas lyg vakaryštė bulka, o kefyrui pinigų nebėr. Neatskleista batlo tema (judėjimas), supimosi įvaizdis primityvus. Stringa gerklėj ir tiek.

Įvertinimas: 0

Vai

Ak, kokia romantika. Per rožinius akinius, ir tiek.
Gal čia mūsų protai paveikti kokių dvidešimt pirmo amžiaus nuodų - išmetamųjų dujų, ultravioletinių ar dar kokių kakučių, bet nemalonu skaityti tokius rožinius tekstus. Netikra ir tiek. O jei ir būna kažkur taip, tai nekelia jokių didesnių jausmų. Na, turbūt viskas priklauso nuo literatūrinių pozicijų ir t.t. whatever

Stilius sklandus, minčių dėstymas nuoseklus. Yra siužetas (nors ir neįspūdingas). Tai kelia vertinimą. Bet siužeto banalumas, rožinės autoriaus svajonės nekelia simpatijų. Jie susitiko, viskas kaip per sviestą ir t.t.

Skonio reikalas, turbūt.

Išvados: lengvo stiliaus, silpno siužeto ir vėlgi sūpuoklių motyvai.

Įvertinimas: 1.5

atgal