rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Mano didelės, tamsiai žalios, vilko plėšrumo akys klaidžiojo po naktinį miestą. Abejingu žvilgsniu nužvelgė vis naujai įsižiebiančius žibintus, šalia praeinančius žmones, kalėdinius papuošimus, kuriais buvo pasidabinęs kiekvienas pastatas, persisiunkus kiekviena parduotuvių vitrina.
Įžengiau į erdvų kiemelį. Jo centre – supynės. Stryktelėjau ant jų lyg beždžionė ir pradėjau suptis. O mano dvi draugės toliau tyrinėjo aplinką. Dabar apžiūrinėjo prie sūpynių esantį voratinklį. Vieni jo galai buvo trumpi lyg akimirkos, kiti – ilgi ir tvirti. Bet labiausiai plėšrūnes domino nuotrauka, kuri jau daug metų gyveno mano striukės kišenėje. Nuotraukoje – mano tėtis. Jo šypsena buvo tokia pat neaprėpiamai didelė, kaip ir tie Uralo kalnai, prie kurių jis ir stovėjo. Mano veide taipogi iš lėto atsirado šypsena. Viduje suspurdėjo kažkas. Pasidarė šilta ir gera.
Supausi vis aukščiau ir aukščiau. Rodos, vieną ranka galėjau nuskinti mėnulį, o kita – jį parsinešti namo ir pakabinti prie savo paveikslų kolekcijos, kad nuolatos šviestų.
Plėšrūnės ir toliau tyrinėjo aplinką. Sekanti jų stotelė buvo žvaigždės. Nejučia mano mintys tai pat pasidarė žvaigždėtos ir kvepiančios vaikyste. Rodos, to kvapo buvo persisunkę visa, ko esama aplink mane: pamestas ir nepabaigtas piešinys, šalia binzenanti mergaitė, balta suknele, benamis šuniukas...

* * *

Vos tik nulipau nuo sūpynių , šalia manęs išdygo mama. Ji visada taip – netikėtai ir staigiai. Supratau, kad jau laikas. Tvirčiau apsisukau aplink kaklą savo juodai raudoną trimetrinį šaliką ir nusekiau paskui mamą.
Sugriebiau gimdytojos ranką. Kaulėti jos pirštai duso šalčio gniaužtuose. Kiek pamenu, jie visad buvo tokie.
O ant mano raudonos galvos ir toliau krito sniegas...

Išgirdau atvažiuojantį traukinį ir netvėriau savo jauname kailyje. Šokinėjau ir trepsėjau it pamišus, taip stengdamasi paskubinti mamą. Mama tyčia ilgino laiką. Atrodė, kad jį vynioja tarp pirštų, lyg vatą.

Į traukinį nebespėjom. Išplėčiau savo akis ir ilgai žiūrėjau, kaip jis nenuvaldomai tolsta nuo mūsų. Rankoje lyg sniegas ištirpo bilietas. O aš taip svajojau patekti į septintą vagoną, mojuoti savo gimtojo miesto medžiams ir išlipus prie Uralo papulti į kalnais kvepiantį tėčio glėbį...

Vieną vakarą mama išvažiavo be manęs. Supratau tai, kai pamačiau jog virtuvėje nėra užuolaidų su taškeliais. Prieš kiekvieną kelionę mama nukabindavo jas ir veždavosi kartu su savimi. Pasak gimdytojos, užuolaidos jai nuolat primindavo namus.

Aš eilinį kartą supausi ant savo pamėgtųjų sūpynių. Kiemo vaikai jas visada atlaisvindavo, vos tik aš pasirodydavau. Šįkart užsimaniau nusiskinti ir žvaigždes. Susiberčiau tas spindinčias dangaus gražuoles į kišenes ir pakabinčiau prie jau kabančio mėnulio...

* * *

Tėtis mane išvydęs šiek tiek sutriko. Juk pasirodžiau taip netikėtai, kaip ir pirmasis sniegas. Jis vedė mane į savo trobelę kalnų papėdėje, o iš mano glėbio krito kalnų gėlės, kurių buvau gerokai padauginusi. Tėtis buvo pavargęs ir sušalęs. Ne išorėje, o viduje.

Tėtis grojo fleita, o mano plėšrūnės ir toliau atliko savo nuolatinį darbą – tyrinėjo aplinką. Vos neiššoko, pamačiusios sukarpytas užuolaidas su žaliais taškučiais, kurios gulėjo kampe ir priminė grindų skudurą.
-Prieš kelis metus tavo mama jas man grąžino. Sakė, kad nenorinti nieko girdėti nei apie tave, nei apie mane. Girdėjau, pagimdė tau du broliukus – dvynukus, - nė kiek nesutrikęs ištarė tėtė.

Mano pasaulis ir toliau ritosi žemyn, Šįkart – ne per vieną, o iškart per keturias pakopas. Skubiai pabučiavau tebegrojantį tėtį ir išbėgau iš jo namų. Žinojau, kad savo mylimiausią žmogų matau paskutinį kartą.

Buvau pavargusi, skrandis dainavo ketvirtą alkio dainą, o vilkiškos akys atrodė tuščios ir išsekusios, bet mintis, kad tuoj viskas baigsis mane skatino eiti pirmyn.

* * *

Du maži, kruvini ir apsiverkę berniukai gulėjo ant žolės. Prisėdau greta ir glosčiau jų šviesius plaukučius. Staiga jie patys, netikėtai prabilo:
-Tėvelis glįzo giltas, tada pladėjo musti mamytę, dauzė jos galvytę į sieną. Paskui nusivedė plie upės, o glįzo vienas...

* * *

Šiandien Kalėdos, aš ir mano du neklaužados broliukai pakuojame dovanas. Negaudome per kraštus trykštančio džiaugsmo. Dvynukai apžiūrinėja mano paveikslų kolekciją, šalia kabančias žvaigždes ir mėnulį.

Viena dovana buvo nuo anonimo. Nedrąsiai ją išpakavau. Joje buvo naujos baltos užuolaidos su žaliais taškeliais. Užkabinau jas ant virtuvės lango. Po to prisijungiau prie brolių, kurie buvo beveik suriję visą mano torto dalį...

Spindesys

Praeis ta paauglystė, heroje, su „visais niekas manęs nemyli“, „mama ragana“, „broliai nevidonai“ ir panašiai. O tai, autore, kad nesukuri vientiso teksto - blogai. Pavyzdžiui – ką turi bendro maži kruvini berniukai, nuvažiavę traukiniai, sumušta mamytė, tortas, sūpynės, uralas, žvaidždės ir tai kad viskas ritasi žemyn – jei jau bandai kalbėt simboliais ir deklaracijom, reiktų pasistengt, kad jos įsipintų į tekstą, ir dirbtinai nefragmentuot ir taip labai nevientiso pasakojimo. Nenatūralu. Patėvis mamą užmušė? Tai kur jūs dabar esat? Išbėgai ir tėvo namų? tai kur nubėgai, jei mama nieko apie tave nenori girdėti? Ir labai reikėtų pasitikrinti, ar naudojami žodžiai atitinka savo reikšmes - binzenanti mergaitė, ilgino laiką, nenuvaldomai?
0,2 iš 1
0,2 iš 1
0,2 iš 2
0,1 iš 1

Įvertinimas: 0.7

Si bilė Sibire

Net kraupu kaip netolygu - stilius nesusiformavęs, mintis yra, bet į žodžius ji menkai teįsilieja. Viskas išmėtyta. Gabaliukais - vienas atspindi situaciją, nuotaiką, kitas - lyg tarp kitko.

Rodos, turėtum tiksliau kalbėti apie tokius dalykus. Šeimos praradimą, kitos susiformavimą, negalima juk taip paviršutiniškai.

Bet tėčio paveikslas gana įtikinamas. Taip pat tekste yra kelios labai taikliai vaizduojamos detalės. Kad ir tos užuolaidos.
Bet, mano galva, tolygaus dėstymo dar reikės ilgai mokytis, nors matau aiškią perspektyvą tiek tekste, tiek autoriuje.

Įvertinimas: 1.8

speedo

Stengiamasi kalbėti vaizdingai, bet persistengiama arba greičiau dar nesugebama. Autorė padaugino gėlių. Dėl teksto naivumo sunku patikėti ir ta ganėtinai standartine tragedija, kuri čia mėginama sukurti.

Įvertinimas: 0.9

pieva yra Jeržio

Skambinimas dėvėtais varpais, sakyčiau. Įvaizdžiai surankioti ir susiūti į vieną, tačiau tas siuvinys tėra skiautinė anklodė, atrodanti per skurdžiai, kad būtų tinkama. Judėjomo įvaizdis bandytas atskleisti keliavimu, tačiau siužete per grubios spragos tarp kiekvienos dalies. Iš kiekvienos būtų galima parašyti ilgą, sunokintą skyrių. Kalbėjimo maniera per daug įvairi, todėl nėra vientisumo. Supimosi įvaizdis ganėtinai poetiškas, tačiau šiame tekste jis lieka užgožtas. Bendras įspūdis - siužetinės spragos per didelės, stilius neišlaikytas, todėl tekstas silpnas ir pasmerktas mirčiai.

Įvertinimas: 0

Vai

xe xe Bet gi čia tragikomedija.

Jau vien neatidumo klaida pavadinime atgraso. Bet ką darysi. Skaityti reikia. O klaidos tęsėsi ir toliau...

Sakyčiau, gana naivus tekstas. Jausti, kad rašyta jauno žmogaus. Nes tragiškos gyvenimo situacijos apipavidalintos prastu stiliumi ir idealistiška, gal net maksimalistiška paauglio mąstysena. Nemalonu, kai žmogus rašo taip drąsiai ir antžmogiškai tokiomis temomis, kurios, tikriausiai, realioje situacijoje priverstų tą patį žmogų pasikabinti ant kokios virvės, ar bent jau apverkti visą pagalvę.

Išvados: kad jau viskas pasakyta.

Įvertinimas: 0.4

atgal