Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nesvarumo taškas

Dangus, bangos, dangus, bangos, dangus, bangos... Švelnus vėjas glostantis veidą ir kedenantis plaukus. Tačiau maloniausios tos akimirkos, kai pakimbi aukščiausiame tame. Tą ir tik tą vienintelę akimirką jauti tikrąjį nesvarumą. Tu nekyli aukštyn ir nekrenti žemyn. Tuomet tu paprasčiausiai esi tame taške. Paprasčiausiai esi.
Arūno mintis nutraukė akies krašteliu pastebėtas žmogus. Jis žingsniavo pakrante pasiraitęs juodas kelnes beveik iki kelių. Arūną tai nustebino – iki šiol Rimantą jis matydavo tik su kostiumu, tarsi kokį teisininką. O dabar kažkur pradingo ir švarkas, ir kaklaraištis, ir nublizginti batai.
- Laba diena, - pasisveikino Rimantas, - kaip laikotės šiandien?
- Laba diena, - nusišypsojo Arūnas, - diena tiesiog puiki!
- Kaip, tikriausiai, ir visos kitos prieš tai buvusios.
- Jūs teisus, bet juk tai ir yra puiku! Nuotaika tokioje vietoje tiesiog negali būti bloga.
Rimantas šyptelėjo lūpų kampučiais ir pažvelgė į jūros tolybes. Nors jo veidas kaip visada buvo dalykiškas, tačiau akyse galėjai pastebėti ir liūdesį. Arūnui tai pasirodė keista. Bendraudamas su šiuo žmogumi kartais galėjai pasijausti tarsi šalia būtų robotas. Šypsena tuomet, kai reikia ir tik tuomet, kai reikia. Kiekvienas žodis pasvertas, kalba nupoliruota. Arūnas dažnai pagalvodavo, kad tai turėtų būti puikus advokatas arba vadybininkas.
- Ar jūs kada nors susimastėte, - staiga pasidomėjo Rimantas, - kodėl jūsų sūpuoklės yra įrengtos jūroje, o ne ant kranto?
Klausimas buvo netikėtas, o ir gana nelengvas, nes Arūnas apie tai iš tiesų niekada negalvojo. Tačiau jis niekada neieškojo žodžio kišenėje. Na, beveik niekada.
- Manau dėl originalumo. Sūpuoklės jūroje, o vietoje įprastos sėdynės įrengta konstrukcija primenanti valtį. Spėju, kad dizaineris buvo tikras jūros mylėtojas.
- Taip mylintis jūra, kaip jūs?
- Manau, jis mylėjo labiau. Man labiau patinka atrakcionai.
- Esate tai minėjęs. O kuo jums patinka sūpuoklės, - Rimantas įdėmiai pažvelgė į pašnekovą, - kodėl jūs beveik visą laiką čia?
- Aš ir tai minėjau, - šyptelėjo Arūnas, - tik čia galima pajusti nesvarumą ir pilnai kontroliuoti viską, ką kontroliuoti leidžia fizika.
- Jeigu jau prakalbome apie fiziką, tai nemanote, kad tokioje vietoje įrengti sūpuokles yra nelogiška? Bangos, vanduo, o žiemą galbūt net ledas veikia konstrukciją.
- Paaiškinkite tai menininkams, - nusijuokė Arūnas, - jie darys taip, kaip jiems gražiau, o ne taip, kaip sugalvotų logiškai mąstantis žmogus.
Rimantas linktelėjo, nors buvo neįmanoma suprasti ar jis iš tiesų pritaria šiai minčiai. Svečias vėl pažvelgė į tik jam vienam matomus tolius. Arūnas gūžtelėjo pečiais ir kiek pasiūbavo pirmyn atgal. Taip, žiūrint iš praktinės pusės atrakcionas įrengtas ne pačioje tinkamiausioje vietoje. Tačiau jis vis tiek puikus. Net ten kur rėmą skalauja vanduo nesimato nė menkiausių pažeidimų. Viskas kaip nauja.
- Šiandien mūsų paskutinis susitikimas, - tarė Rimantas, - daugiau mes niekada nepasimatysime.
- Kodėl jūs toks kategoriškas? Gal čia atvyksite atostogauti ir kitais metais?
- Deja, esu tikras, kad ne.
- Jums čia nepatiko? – nustebo Arūnas.
- Labai patiko, - atsiduso Rimantas ir atrodė, kad tai pirmoji jo nuoširdi, o ne apgalvota emocija.
Kelias akimirkas girdėjosi tik jūros bangelių teškenimas. Tuo metu Arūnas suprato, kad tetrūko menkučio postūmio, kad jie su Rimantu galėtų pasikalbėti kaip seni geri draugai. Postūmio nebuvo ir svečio veide vėl atsirado teisininko šypsena.
- Patikėkite mano žodžiu, - tarė Rimantas, - čia mes tikrai nebesusitiksime.
- O gaila, - liūdnai tarė Arūnas, - su jumis buvo tikrai smagu pasikalbėti. Kiti čia esantys žmonės nuobodūs. Sakyčiau netgi lėkšti, nes nors ir nesusigaudydamas psichologijoje visada nujaučiu ką jie pasakys. O jūs tikrai įdomus pašnekovas. Keistas, bet įdomus.
Danguje ėmė kauptis nedidukai bet tamsūs debesėliai. Regis, paskutinę Rimanto viešnagės dieną gamta nusprendė parodyti, jog čia ne visada šviečia saulė. Arūnas jau seniai nebuvo matęs lietaus. Nors seniau čia visko pasitaikydavo. Tik pastaruoju metu orai buvo kaip užsakyti: nei per karšti, nei per šalti.
- Seniau, dar prieš jums atvykstant, - prabilo Aurimas, - čia lankėsi keli turistai. Vienas buvo labai įkyrus, o kitas... net nežinau kaip jums pasakyti. Sakyčiau fanatiškas. Na, bet ne tai svarbiausia. Jie abu buvo į galvą prisikimšę kvailų idėjų. Visokių nesąmonių apie tai, jog čia viskas netikra. Per gerai, kad būtų tikra. Neįsivaizduojate kaip buvo malonu bendrauti su jumis po tokių kliedesių. Gaila, kad negalite pabūti ilgiau.
- Ir man gaila, - tarė Rimantas, - tačiau nieko negalima pakeisti.
Kelias sekundes vyriškiai tylėjo. Rimantas paskutinį kartą nužvelgė jūros platybes ir pasisuko į Aurimą:
- Kaip jūs manote, kas geriau: karti teisybė ar saldus melas?
- Žiūrint kokia ta teisybė, - gūžtelėjo pečiais Aurimas, - ir kam ji sakoma.
Svečias nusišypsojo ir giliai įkvėpė oro. Atrodė tarsi rūkalius įtraukiantis į plaučius paskutinį cigaretės dūmą prieš mesdamas rūkyti. Galiausiai nusišypsojo ir ištiesė ranką Aurimui:
- Sėkmės, bičiuli! Džiaugiuosi, kad susipažinome.
- Likite sveikas, Rimantai, man truks mūsų pokalbių. Jei pasitaikys proga - apsilankykite vėl.
Svečias liūdnokai šyptelėjo ir nužingsniavo atgal link kranto. Aurimas ėmė palengva siūbuoti sūpuokles. Dabar jam visiškai nesinorėjo suptis taip, kad vieną akimirką žvelgtų tiesiai į dangų, o kitą - prieš akis matytų tik jūros bangeles. Net nesinorėjo tų svaigių nesvarumo akimirkų. Vienintelis troškimas tuo metu kamavęs Aurimą – vėl pasijausti motinos glėbyje. Kaip tais laikais, kai jis buvo visiškai mažas ir nutikus kam nors negeram mama paimdavo jį ant rankų ir imdavo supti. Panašiai kaip dabar šis savotiškas atrakcionas, įrengtas jūros vandenyje. Vienodas ir ramus sūpavimas ramino Aurimą. Net tamsūs debesėliai ėmė sklaidytis taip ir neprapliupę lietumi.

Rimantas nusitraukė ant galvos buvusį šalmą, tačiau kelias minutes nesugebėjo atsikelti nuo patogios kušetės. Dabar jis puikiai suprato kodėl komoje gulintis pacientas visiškai nenori grįžti į šį pasaulį. Čia jūrą pamatysi tik hologramose. Na ir kas, kad ten jūra tik pasąmonės sukurta fantazija. Tačiau joje sutiktų gyventi ne vienas.
Gydytojas atsisėdo ir pažvelgė į ramiai gulintį Aurimą. Tikriausiai jo pasaulyje vėl šviečia saulė ir švelnios bangelės teškena į atramas sūpuoklių, kuriose jis gali pajusti tikrąjį nesvarumą.