rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

1 dalis

Kartais nesuvokiu ko jie nori iš manęs?! Už ką dabar aprėkė..ir dar prie visų tarsi man neskaudėtų, lyg būčiau to žmogaus nemylėjus... Nemylėjus... Kaip pasakyt, kad ne tame šaknys, kaip galėjau lyg niekur nieko įeiti į palatą ir bendrauti su juo kaip su normaliu? Gal tikrai aš „ledo karalienė“? Bet kaip, kaip žiūrėti į šešėlį, juk nesugebėčiau nuo jo nuslėpti ašarų, to pykčio. Ir kaip dabar būti ramiai, sėdėti ant suolo ir raudonomis akimis žvelgti į veidą to, kuris mane lepino?.. Pamenu kaip pirmąsyk bandžiau išmokti važiuoti dviračiu. Būtent jis stūmė dviratuką, o aš rėkiau, kad nepaleistų, kad bijau.
Visuomet mane užstodavo kai pazbitkaudavau. O progų tam tikrai sudarydavau, visuomet prisimanydavau visokiausių keistų žaidimų, kurie niekam gero nenešdavo. Kaip ir vaikystėje, taip ir dabar, esu tik ta, kuri vis kažką prasimano ir tas pramanas ką nors įskaudina. O kodėl aš turiu verkti, kai to niekam nereikia... Nereikia jam, o koks skirtumas ką žmonės kalbės? Kam geriau bus jei vaikščiosiu surūgusiu, rūškanu veidu, su dėme delne šaukiančia mirtį. Nejau gedulas gali atsispindėti veide, balse, gestuose? Kas tokio velioniui nutiks jei pajuokausi paduodama svečiams arbatos ar nusišypsosi senai giminei?
Keista aš, matyt, tikrai keista. Bet nenoriu tikėti, kad tik man taip, juk ten už sienos guli tik į gražią dėžę patalpinta maita, kurią sugrauš kirminai ir laikas. Laikas sunaikins ir prisiminimus...O dabar atrodo jų tiek daug, ar gali būti tokia jėga kuri sugebėtų juos atimti iš manęs?! Kaip norėčiau grįžti vaikystėn, štai ten už lango, po slyva, stovėjo sūpynės. Pradžioje tokios žalios žalios... dievindavau kai mane įvėduodavo ir aš savo virpančiu balsiuku traukdavau kažkokią dainą apie Gedimino pilį, žodžių jau nepamenu, laikui bėgant neprisiminsiu ir šiandienos, ir rytdienos. Bet norėtųsi visuomet prisiminti tą lengvumo jausmą, kurį padovanodavo jo stiprių rankų mostai, kurių pagalba kojų galiukais paliesdavau slyvaitės šakeles, jos ir būdavo tikslas...
Nenoriu eiti į kapines, kokio velnio jie bruka tas gėles...nenoriu eisenos, nejau jis to norėtų? Kėblink dabar tris kilometrus vėžlio žingsniu, kad išgirstum duslu karsto širdies plakimą, kai pilamos žemės ir tu privalai griebtis už gerklės, kad neužsmaugtų troškus gumulas besiveržiąs lauk. Negaliu niekam žiūrėti į akis, juk aš nedora. Šliaušiu paskui dvokiančią maitą nudelbus žvilgsnį į batus, o kas man belieka?! Kaip siaubinga čia būti, ko jie visi žiūri į mane, stebi it maitvanagiai, susirenka kiekvieną ašarą, neleis bjaurybės nė vienai nukrist nepastebėtai, o aš neleisiu jums mėgautis savo skausmu. Ačiū Dievui išsiverkaiu vakar daržinėje, sėdėjau, siūbavau tai aukštyn, tai žemyn, o oro srovelės pynėsi ant mano skruostų ir džiovino jausmus, akimirką jaučiaus taip, kaip vaikystėj.

2 dalis

Dieve mano, tą šeimą persekioja nelaimės. Neseniai tėvą palaidojo, o dabar teks ir dukrai kapą kast. Sako rado daržinėje pakibusią ant bolkio, nukabino sūpuokles ir... Ko tie jauni žmonės anksčiau laiko į kilpą lenda, o kiek išlaidų bus? Dieve Dieve dvi dienas ji ten kabėjo, o vakar pakilus audrai pamatė...atplėšė vėjas duris, o mergaitė tik aukštyn žemyn aukštyn žemyn...

Spindesys

Kitą kartą jau nematei. Jei jau pasakoji apie tai, kas tau nesvarbu, gal nereikėtų tiek išsiplėsti? Nuoseklumo trūksta - nuo palatos prie grabo, nuo grabo prie pamąstymo apie lietuviškas laidotuvių tradicijas ir vaikystės prisiminimų, vėl prie kažkokius Juos ir Jų požiūrį į tave – koks skirtumas, ką jie galvoja? O ir kalbėt apie mirtį tam kad kalbėt – nesiūlau.
0,3 iš 1
0,2 iš 1
0,5 iš 2
0,2 iš 1

Įvertinimas: 1.2

Si bilė Sibire

Kas čia? Pasriūbavimas?

Įvertinimas: 0.2

speedo

Nu bandymas monologo paveikaus. Išėjo nepernelyg sklandus, susireikšminęs, kartais pompastiškas. Jo nepakanka motyvuoti 'tragedijai'. Silpnai, bet mėginimai jaučiasi.

Įvertinimas: 1

pieva yra Jeržio

Nulis.

Įvertinimas: 0

Vai

Dar viena suicidinė propaganda. Žudykitės, vaikai. Ir Afrika bus pamaitinta.

Na, tiesiog daug sentimentų, ašarų, savęs vadinimų keistu ir panašių klišių.

Silpnas darbas. O dar kai kurie žodžiai tokiam niūriam kontekste visai ne į temą.

O pavadinimas kone eilėraštis. Ir visai nesisiejantis su pačiu tekstu. Bent jau savo nuotaikomis.

Išvados: tiesiog silpnas ir naivaus bei nuogo sentimentalumo neatsikratęs tekstas.

Įvertinimas: 0.5

atgal