rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Mano tėvas turėjo gondolą. Laikydavo pririšęs mūsų namo kampe už storo šalto turėklo. Vasaros dienomis, kai karštas garas kildavo tarp kanalų ir moterys išdžiaudavo savo skalbinius po langais, kad anie prisigertų tos drėgmės, jis plukdydavo turistus. Lengvai laviruodavo tarpe žaliais maurais apsitraukusių aukštų namų sienų, o įsūpuoti keleiviai niūniuodavo švelnias dainas. Aš viena į gondolą niekada nelipdavau, bijojau. Kai saulė didesniuosiuose kanaluose vandenį nudažydavo rausvai ir mirgėdavo savo auksu, aš pasikalbindavau nusususį šunėką susivėlusiais, jūros vėjo nekedenamais, gaurais, ir mudu siauručiu sausumos takeliu tipendavom iki mano tėvo, išleidžiančio paskutinius, apžavėtus to jaukaus bangelių siūravimo, turistus. Aš paimdavau irklus ir lėtai nuleisdavau ant raudono audeklo, tėvas niūniuodamas jį susukdavo ir paslėpdavo po nedideliu, lietaus permerkiamu, stogeliu. Įsėsdavom į smailiais raitytais galais ir raižytais sostais puoštą gondolą. Jis atsisėsdavo priešais saulę, prisimerkdavo, strazdanom nudegęs veidas parausdavo nuo mirštančių spindulių, ir mes rankomis taškydavom nusistovėjusį vandenį vienas kitam. Paskui, kai tiltu paskutiniai žuvų ar stiklo prekeiviai iš gretimų salelių nubildendavo savo vežimėlius, mes įsūpuodavom gondolą įsikabinę metalinio strypo. Šypsodavom, paskui jis savo augalotomis rankomis, padengtomis švelniu tamsių pūkelių sluoksniu, stipriai atsistumdavo nuo sienos ir tarp juosvų bangelių – lingu lingu – mes nuplūduriuodavom iki kitos sienos, kur grotuotoje angoje kerinčiu šypsniu mus žvelgdavo Šventoji Mergelė. Ir taip kiekvieną vakarą, kol, artėjant žiemai, kanalu nuvilnydavo plonas ledo sluoksnis.
Kai pradėjau eiti į mokyklą, mano mamą palaidojo, tokią menką išbalusią moterytę, kurią prisimenu gulinčią nėriniais apkaišytoj lovoj, ir nudžiūvusiomis lūpomis traukiančią iš porceliano puodelio arbatą. Tada vėl po kelerių metų pertraukos mudu nusileidome žemyn ligi kanalo prie gondolos. Mano tėvas seniai nebuvo plukdęs žmonių ja, nes, motinai susirgus, jis vienas tvarkėsi su mumis, vaikais, namuose, ir neturėjo laiko. Aš vikriai šmurkštelėjau laiptukais prie vandens, tėvas atrišo virvę, kuri laikė gondolą, ir atsisėdo greta manęs. Aš net nustebau, kokios ilgos dabar patapo mano rankos, ir, pasiekus delnais grindinį, pamažu supau vakaro tylą. Jis staigiai atsistūmė ranka nuo sienos – lingu lingu – ir mes jau kitoje pusėje. Tėvas atsistojo ir rankomis įsitvėrė grotuotos tamsos. Mergelė angoje buvo kažkokia keista, tykiai grėsminga, ir aš net nusipurčiau. Tėvas žnegtelėjo į spurdančią vandenyje gondolą, pažiūrėjo į mane, prisimerkiau. Saulė buvo priešais, tokia vaiski ir geidulinga, staigiai paliekanti dieną, ir širdyje pajutau lyg šaltą ilgesio gniutuliuką. Prisiminiau, kai dar su mama čia sėdėjom siūruojamos bangelių, kuomet iš turgaus parsinešėm puokštę raudonų tulpių. O šiandien bangų visai nebuvo. Kanalai, sklidini užsistovėjusio sūraus vandens, atsiduodančio žaluma, kurios čia niekada nebuvo, tyvuliavo visai ramiai. Aš stumtelėjau sieną, gličiais šlapiais dumbliais aptrauktą, ir mes labai staigiai nuplaukėme iki mūsų namo. Buvo smagu taip greitai priešintis nesančiai tėkmei, iš vienos vietos atsidurti kitoje, ir tik – lingu lingu – sūpavomės nakties danguj. Buvo jau beveik visai tamsu, tik kur ne kur languose žiebėsi šviesos. Nuo tilto žibintų vanduo mirgėjo žalsvai. Tėvas, ištiesęs rankas į šalis, stumdėsi nuo sienų, aš truputį šypsojau, buvo vėlu, darėsi žvarbu, mes jau tiek ilgai čia sėdėjom... Aš prašiau greičiau ir greičiau, netrukus mes jau daužėmės į namus, stūksančius, rodos, viršum mūsų galvų, o tėvas skardžiu tvirtu balsu juokėsi persisverdamas per gondolos kraštus ir apsitaškydamas veidą tuo tamsiu lašų lietumi. Vėjas švilpė pro ausis, jaučiaus lyg karuselėje, kurioje niekad nebuvau supusis, o mūsų maža lanksti gondola – lingu lingu – buvo geriau už viską. Tėvas jau norėjo sustabdyti ją, nes net languose buvo prigesusiuos šviesos, stojosi, o aš atstūmiau ranka mus į kanalo vidurį. Sukrykščiau, tėvas susvirduliavo, ir klyksmu šlumštelėjo į juodą gelmę. O bangelės – lingu lingu – tik vis labiau apsupo mane. Tėvas išnirdavo retkarčiais, prisisėmęs burną koktaus žuvimis vandens, ir blaškėsi tamsoje, bandydamas ją išsklaidyti energingais rankų mostais.
- Paduok irklą, paduok...
Mačiau irklus, pakištus po stogeliu, apdengtus raudonu audeklu, apšviestus nuslopintos žibintų šviesos. Galėjau juos paimti. Sėdėjau ir žiūrėjau į tamsą, kur kamavos mano tėvas, mano pačios tėvas. Galiausiai liko tik bergždžias gurguliavimas, panyrantis po bangomis, o paskiau ir tą vanduo numarino. Mažos glotnios bangelės – lingu lingu – supo mūsų gondolą naktinėj erdvėj. Šaukiau tėvą, baisėjausi draskančiomis tamsumą ir mane jėgomis, o jis neatsiliepė. Ištiesiau ranką, tačiau pabijojau tos nykumos ir įsitvėriau raitytų kraštų. O gondolą vėl – lingu lingu – susupo vienumose, ir kažkas iš apačios stuktelėjo į dugną. Sudrebėjau. Tai mano tėvo lavonas iškilo į paviršių.

Spindesys

Nagi nagi, suaugęs stiprus vyras iškrito iš valties ir nuskendo – taip paprastai – ėmė ir nuskendo, trijų metrų pločio kanale, klykdamas.
Jei jau be lavono apsieit neišeina, tai galėjai paprašyt, kad bent galvą kur stuktelėtų, kad į tiesą panašiau būtų, ar ką? Arba štai – išneria tėvas, tu jam irklą tiesi, irklas išslysta – taukšt kakton. Ir taip dvidešimt kartų.
Dar štai, bandoma labai įmantriai, puošniai rašyt, o nuo to dingsta siužetas, ir vietom labai keistų išsireiškimų atsiranda, na kad ir:
„augalotomis rankomis“ – aukštomis?
„nudžiūvusiomis lūpomis“ – nudžiūvo ir nukrito?
„koktaus žuvimis“ – saldaus cukrumi, šilto radiatoriais?
„draskančiomis tamsumą ir mane jėgomis“ – ???

0,4 iš 1
0,3 iš 1
0,4 iš 2
0,2 iš 1

Įvertinimas: 1.3

Si bilė Sibire

Iki tėvo skendimo viskas buvo gerai. Gana pakaruoklių ir skenduolių.

Kalba graži, kuriamas aiškus vaizdas, tiesa, kiek netradicinis, bet todėl tik įdomesnis.

Šitas tekstas neturi pabaigos. Lavonas nėra pabaiga. O jei ir yra, tai netinkama.

Įvertinimas: 3.3

speedo

Paskutinio sakinio nereikėjo. Persistengta ornamentuojant vietomis. Šiaip nieko vaizdelis, toks gūdus.

Įvertinimas: 3.2

pieva yra Jeržio

Gondolos įvaizdis - jis čia vienintėlis vertingas, tačiau siužetinė linija - nuspėjama, pabaiga - netikroviška, dėstymo stilius toks ištęstas ir nesukoncentruotas. Nereikėjo skandinti. Nes kartu nusitempė ir teksto vertę.

Įvertinimas: 0.8

Vai

Et, ir visgi pabaiga mane nuvylė.

Na, iš pradžių tikėjausi perskaityti bent jau kažką panašaus į etiudą. Nors dar nemoku atskirti, bet toks jausmas, kad eiles mėgstančio žmogaus rašyta.

Stilius, gal ir kiek prišiukšlintas bereikalingų žodžių ir stilistiškai nemalonių sakinių, bet nėra blogas.

O pabaiga, kaip jau minėjau, mane nuvylė. Kažkoks bergždžias reikalas darbą užbaigti mirtimi. Gal bandyta į tekstą įvesti gyvenimo trapumą ir t.t. tačiau žvelgiu prozos akimis. O kaip tikrai prozai man čia tinka tik paskutinis sakinys. Bet šiame kontekste jis netinka. Na, gana.

Išvados: šlifuojamas stilius, neblogas temos atskleidimas ir asmeniškai nepatikęs (ir jau labai populiarus) darbo užbaigimas mirtimi.

p.s.

Gražus žodis... Gondola

Įvertinimas: 2.1

atgal