Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pasaka apie 220-t

- Paliesk lubas! – globėjiškas raginimas-nurodymas. Keista, balsas iš apačios lyg ir džiaugiasi... Juk mes pažįstami vos 15 minučių. Paklusti ar nepaklusti? Žvilgt į vidų. Sąmonė nesipriešina – pabandysiu taip, kaip jis sako. Lubos, kad ir arti, bet vis dar nepasiekiu... Stebiuosi, kaip man išviso pavyko užlipti iki esamo aukščio – į kalnų sporto centrą atėjau pirmą kartą.

Dairausi dar vieno akmens. Reikia perstatyt kairę, dabar ji vejasi dešinę, nes yra šiek tiek žemiau. Iš pradžių į dirbtinį kalną kibau vien tik rankomis – kojas perkeldavau po visko. Šį kartą „užeiti“ rankomis – neįmanoma. Lubos, jei ir pasiekiamos, tai tik tinkamai atsispyrus:  mano rankos per trumpos tokiam žygdarbiui.

Kabu, aukščiau tiktai lubos. Žvilgt per petį žemyn. Žemė truputi sukasi. Žmonės apačioje tarsi besimeldžiantys skruzdėliukai – visų jų akys į viršų. Aš tarsi dievas tik per ne lyg įsitempusi, o kur dar į nugarą sušokęs adrenalinas... Jausmas lyg rankose laikyčiau po virbalą ir savo norų tikrinčiau pasaką apie „220-t“. Dar vaikystėje pastebėjau, jog dangoraižių aukštyje mane aplanko keistas slogutis. Patekus į atvirą erdvę turiu talentą pasiekti suakmenėjimą – tai būsena, kurios nekenčiu. Žmogus apačioje to nežino, bet jis nežino kur kas daugiau. Tarkim, kad neturiu aistros lipti į kalnus arba, kad aš čia, nes tai gimtadienio dovana... Visi mes turime baimių, bet kiekvienam sutiktam išryškinti tai, ko bijai, būtų prabanga.

Balsas apačioje. Kažin ką jis mano apie šį mano žygdarbį. „Dar viena sraigė iš gatvės pakėlusi du ragelius ropoja į viršų? Keista, kaip ji dar laikosi?“ O gal „Pavargau laukti akimirkos, kada teks gaudyti?“

Baisiai nejauku, bet tvardausi. To dar betrūko, kad pulčiau lieti visokias nesąmones. „Nuimkite, bijau, gana, ačiū jau.“ 26 metus laukėt, tai dar palauksit! Jogai sako, jog svarbiausia suvaldyti kvėpavimą. Pamiršk kvėpuoti ir tu jau beveik lavonas. Tiesa, lavonų šią akimirką kaip ir nereikia... Gaudau savo kvėpavimą. Pastebiu, jog jis kiek pasimetęs, bet „paduokite“ porą kokybiškų įkvėpimų ir mes jums parodysim. Dairausi po savimi. Lipu prisiplojus prie sienos, balsas iš apačios pasakė, jog taip lengviau. Atmosferos slėgimas vertikaliai žemyn, kad ir sugyvenamas, bet geriau jo neerzinti. Neturiu atliekamų jėgų kovoti dar ir su oro stulpu.

Mano dešinė aukščiau už kairę, su kojomis irgi taip pat. Akys lakioja aukštyn-žemyn, ieško tinkamos atramos zonoje tarp rankų ir kojų. Vidinis strategas (visi turim po tokį) sako, jog patogiausia dabar būtų žengti kaire. Tiesa, žingsnis gaunas šiek tiek per didelis, bet... nėra kur trauktis. Buvo nebuvo – bandau. Po akimirkos mano kairė atsiduria aukščiau už tą, kuri turi garbės vadintis dešine. Kairioji ranka pasičiumpa šalia lubų esantį akmenį. Perstatau išlaisvintą kairę (supraskite koją) ir dešine ranka perbraukiu per lubas.

- Šaunuolė! Dabar pasileisk ir aš tave nuleisiu žemyn.
„Jis ką išprotėjo? Pasileisti? Negi šitie virviniai šortai ir aštuoniuke surištas mazgas, kuriuos visą laiką kėliau su savimi, išties tokie galingi?“ Mąstau, galvoje darosi ankšta... Suprantu, jog vaikis esantis apačioje žino ką daro. Mačiau įamžintą kalno paėmimą ant sienos prie pat įėjimo, jis tenai nuotraukoje. Bet man vis tiek neramu. Ką daryti? Gal metas pašūkauti „AAA. Negaliu. Bijau.“ Imti ir apsikvailinti? Ne, negaliu. Einu į kontrą puolimą. Paleidžiu vieną ranką, paleidžiu – kitą.  Aštuoniuke surištas mazgas, kad ir pabraška, bet virvė mane laiko. Aš kabu. Aš nekrentu. Mamamia, Jėzau, Maria... Čia tai bent!
- Atsispirk kojomis.
Atsispiriu. Siena nutolsta, nukrentu puse metro žemyn ir vėl į sieną; bateliai eina pirmi. Taip ir šuoliuoju: ir viens, ir du ir trys... Suskaičiuoju ne mažiau kaip penkis kartus ir štai pagaliau grindys – mane švelniai nuleido. Slėgio jėga vėl užgula pečius. Kaip keista, porą akimirkų jos nebuvo.
- Pailsėk ir pabandysim į antrą.
Nieko nesakau. Ilsiuosi. Stengiuos atpalaiduoti sumedėjusius raumenis. Tiesa pasakius, maniau, jog mano rankos gali daugiau. Perbėgu akimis antrąją (trasą). „Man ką galvoj negerai? Nė velnio!“


Dienos darbai jau į pabaigą. Geriausia to iliustracija – tėvai su vaikais namo. Mano nuotaika vis dar pirmame aukšte. Noriu pati savo rankomis pakelti ją į devintą. Į dešimtą šį kartą nenoriu, nes būtų per ne lyg tobula. Aš vis dar sraigė. Ta pati sraigė. Tik čia – ramesnis gyvenimas – kalnų sporto centras ne man. Jaučiu vėją. Jaučiu sūpynes: jos nekantrauja, prunkščia, blaškosi... Pasirašau... Atsispiriu kojomis. Porą kartų mes vis dar bėgam žeme, bet netrukus žemė atsipalaiduoja ir mus paleidžia.