Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Sukilo: du malonumai yra vienas nemalonumas

Jie žaisdavo karą, bet nebuvo tikri, nežinojo, kurių pasaulio valstybių interesų gynėjais derėtų būti. Jų sudaromos sąjungos buvo tokios primityvios - savo būryje visi norėjo turėti Skirmutį, nes jo balsas buvo skardžiausias, vadinasi, jis galėjo nukauti kitame gatvės gale tykantį priešą kaip tikras snaiperis, kaip šikšnosparnis, atstumą iki aukos išmatuojantis garsu. "BACH!" ir mergaite vadinamas Laimonas nesugebėdavo išsisukti nuo kulkos, lyg būtų jos ieškojęs nuo pat žaidimo pradžios.

Visada krisdavo pirmas, rangydavosi, alsuodavo ir pukšėdavo kaip kokia senutė po melioratorių traktoriumi įjungtais žibintais.
Vyresni vaikai iš tokio mergaitiško skystumo dažnai šaipydavosi, o į būrį Laimonas buvo paimamas paskutinis. Jeigu kieme būtų buvę galima važinėti tankais Laima būtų pats pirmas pasiųstas lįsti po vikšrais su granata ir lėle, kurią jis visada nešiodavosi po megztiniu.

Remigijus prie artileristų prisigretindavo mūšiui jau įpusėjus, su babos iškeptu kibinu rankoje. Kiekvienas kąsnis ir per smakrą pliūptelėdavo garuojantys taukų fontanėliai. Kieme pasirodžius Remigijui visi sustingdavo ir galvodavo: blizga it tikras tirštas kraujas liurlantis iš burnos, beveik kaip tikrovėj, beveik kaip peršovus dešinįjį plautį.

Kai kibino galiukas sušmėžuodavo kiemo draugo burnoj, visi lengviau atsidusdavo ir prisimindavo, kad tuoj pietų metas.

Remigijus visada kariaudavo prieš diviziją, kurios generolas būdavo Erikas. Niekas nežinojo kodėl. To nežinojo Erikas, to nežinojo ir pats Remigijus, kai peršautas plautis netikėtai užsitraukdavo.

Pats tyliausias iš visų būdavo Dovydas. Veikė tarytum žvalgas. Galėdavo nepastebėtas įsliuogti į medį ir duoti ženklą, kuris priešo flangas lengviausiai pramušamas. Jeigu priešas nepastebėdavo tarp medžio šakų pūkuotą paukščio jauniklį primenančio kuokšto plaukų, jis būdavo pasmerktas pralaimėjimui.

Dovydo kūnas atrodė kaip šakaliukas, todėl tiesiog ištirpdavo tarp kitų medžio šakų. Nušokdavo tyliai lyg katė. Nors apskritai, jei Dovydas būtų buvęs katė, tai tikriausiai jau seniai nebegalėtų suptis susivėlusiose ievų blakstienose, nes gulėtų sustiręs ir susirietęs su strėla, styrančia krūtinėje po to vieno, laimingo, medėjo šūvio.

Kiti netikri kariai tą dieną pasauliui buvo nesvarbūs – sveiki ar mirtinai suvarpyti jie atsiskyrė nuo Skirmučio, Laimono, Remigijaus, Eriko ir Dovydo - vos alsuojančių ir mirtinai išalkusių, tirtančių prie pietų lėkštės. Jie pateko į karo ligoninę.
Švarios rankos ir veidas. Garuojantis valgis: saugiai, šiltai, be didelės skubos. Motina balsu užtraukia stabdį, kai šaukštų sąstatas vienas po kito per greitai ima dundėti į burną. Pilvas maloniai murkia. Užteks.

Šešta valanda – Nobelio premijos metas. Penki karo veteranai vienas per kitą veržiasi link Stokholmo – taip vietos žmonės jau seniai praminė atrakcionų parką. Atrakcionai priklauso švedui. Jo vardas Knutas ir jis už tam tikrą mokestį gali atspėti žmogaus svorį. Arba ūgį. O gal net ir tai, ką žmogus šiandien valgė pietums. Pastarasis spėjimas – nemokamas.

Bilietų pardavėja vos spėja ištiesti ranką su skiautele spalvoto popieriaus, kuris, vos prisisegus, pasiekia debesis, išvirsta akių obuoliais žongliruojančia lėktuvų flotile.
Oro antskrydis. Garsiakalbiai plyšta: Let the beat control your body! I like to move it, move it!!!

Ore visos mūšio lauke ant žemės gautos žaizdos vėl plyšta, atsiveria, išsilieja.

Knutas spėja: Skirmutis pietums valgė picą su grybais, Laimonas faršu įdarytą baklažaną, Erikas - blynelius su varške ir braškių uogiene, Remigijus – dar vieną kibiną, kurį užsrėbė sultiniu, o Dovydas – tris šokoladinius saldainius.