Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Viltė

Puiki ši vasara – ir šilta, ir palyja – upė nenusekusi, žaliuoja slėnis, ir kalno miškelis uogom – mėlynėm, žemuogėm noksta, paukščiais skamba. Vasarotojų nedaug, ir tie patys jau kaip ir savi - metai iš metų atvažiuoja. Tik draugų neturiu – maža žmonių mūsų užkampyje, o vaikų dar mažiau - keletas pyplių ir Viltė. Pypliai dar sijonų įsikibę – nėr ką su tokiais veikti, o Viltė...

Supkit meskit
Mane jauną,
Kad užvysčiau,
Aukštą kalną.
Ūčia lylia lyliutėlio,…


Skaidrus Viltės balsas. Kai ji dainuoja, bijau net kvėptelėti, kaip man gražu. O kiek dainų moka… Prisėlinu vogčiomis, kad nepastebėtų, kuo arčiau, ir klausausi. Žinau, jei išsiduosiu - baigta, stebuklo nebeliks. Anądien taip nosį panižo – ėmiau ir sučiaudėjau. Nutilo Viltė. „Padainuok dar“, - prašiau, - „kodėl nutilai?“. Neatsakė – nekalba Viltė.

Iš pasakojimų žinau, kad kai jai buvo treji, vieną rytą nustojo kalbėti. Ir niekas nežino, kas nutiko. Vežė pas gydytojus visokius, į Vilnių vežė, bet veltui. Pratylėjo Viltė gal dvi savaites, o paskui staiga uždainavo – lopšinę, kurią močiutė niūniuodavo. Aiškiai tardama žodžius puikiai išvinguriavo melodiją. Trejų metukų vaikas. Niekas netikėdavo, kol patys neišgirsdavo. Uždainavo Viltė, bet neprakalbo. Iš namų nėjo, žmonių neprisileido, išskyrus artimuosius ir mane. Tik prieis kas svetimas, užsidengia delnais veidą, rėkia gerkliniu balsu ir siūbuoja siūbuoja į šonus, vis greičiau ir greičiau švytuokle. Motina dainomis ją ramina. Apkabina, ir linguoja abidvi lėtėjančia ir trumpėjančia amplitude, kol sustoja. „Kam kankiniesi?“, - sakydavo Viltės mamos draugės, – „Atiduok gi ją į slaugos namus. Negali taip visą gyvenimą“. „Galiu“, - atsakydavo Viltės mama, - „nežinau ką veikčiau ją atidavus. Nėr man gyvenimo be Viltės“. O Viltė sėdi savo mėgstamoje kėdutėje prie seno radijo aparato, šypsosi ir linguoja neskubriai, lėtai – va, kaip ir dabar – „supkit meskit mane jauną“, -  virpa melodija.

Kartą klebonas užgirdo ją dainuojant, sako, pamokykit giesmių vaiką, galės bažnytėlėje, per pamaldas. Nieko iš to sumanymo neišėjo. Giesmes tai Viltė greitai įsiminė, bet pabandymas nuvesti ją į bažnyčią baigėsi tokiu priepuoliu, kad lingavo paskui dviese visą dieną. Ir uždainuoja Viltė ne tada, kai kiti nori, o kada pati gali. Kai negali, neišprašysi… „Matytum Vilte“, - kalbinu, - „kaip gražu lauke, kaip debesys saulės kamuoliu žaidžia, kaip pušynas šešėliais mirguliuoja, liptume į kalną, Vilte, nuo kalno toli matosi - kaip ten skambėtų tavo balsas – visas upės slėnis aidėtų“. Pasakoju, atrodo, klausosi Viltė, bet vos tik prisiliečiu, - „einam“, - sakau, delnais veidą užsidengia ir ima mykti kaip karvė. Baisu man tada tampa, susigūžiu ir neriu pro duris – nemoku dainuoti, neįstengiu nuraminti.

Šiandien Viltei suėjo trylika. Moterys vėl jos mamą kalbina. „Nori,“, - siūlo viena nuolatinė vasarotoja, - „pakalbėsiu su pažįstamu ministerijoje, ras gerą pensionatą tavo mergaitei. Kur nors netoliese, galėsi lankyti nors ir kiekvieną savaitę“. „Raganos jūs“, - sakau, - „ji juk viską girdi ir supranta“. „Nesupranta, vaike, nebijok“, - atremia, - „ir tu nesupranti, ką reiškia šitiek metų slaugyt,  dieną iš dienos, kai po savim viską daro“. Tylėjo Viltės mama, keistai tylėjo. O kitą rytą Viltė dingo. Dešimt metų kojos iš namų nebuvo iškėlusi ir dingo. Grąžė rankas motina – visi ėjo ieškoti. Aplakstė aplinkinius kiemus, slėnį, upės sąžalynus, kai viršun užlipo, rado. Miškelyje.

Supasi Viltė ant aukščiausios kalno pušies save užmetusi, tarpšakiai pilni paukščių. Rytas, o negieda.