Pradžia
Rašyk
Knygos
Rašytojai
Tekstai
Dienoraščiai
Įvykiai
Diskusijos
Rašyk
Eilės
(78096)
Fantastika
(2304)
Scenarijai
(641)
Esė
(1552)
Proza
(10908)
Šiukšlių Dėžė
(22270)
Vaikams
(2712)
Slam
(73)
English
(1198)
По-русски
(1698)
Po polsku
(369)
Konkursas
(27)
Paraštės Metai
(80)
Iš viso:
121913
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate:
svečias
Dabar naršo:
9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai
(13176)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos
Batlai
»
Judantis mūšis
Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
Žėrutis
Viltė
Puiki ši vasara – ir šilta, ir palyja – upė nenusekusi, žaliuoja slėnis, ir kalno miškelis uogom – mėlynėm, žemuogėm noksta, paukščiais skamba. Vasarotojų nedaug, ir tie patys jau kaip ir savi - metai iš metų atvažiuoja. Tik draugų neturiu – maža žmonių mūsų užkampyje, o vaikų dar mažiau - keletas pyplių ir Viltė. Pypliai dar sijonų įsikibę – nėr ką su tokiais veikti, o Viltė...
Supkit meskit
Mane jauną,
Kad užvysčiau,
Aukštą kalną.
Ūčia lylia lyliutėlio,…
Skaidrus Viltės balsas. Kai ji dainuoja, bijau net kvėptelėti, kaip man gražu. O kiek dainų moka… Prisėlinu vogčiomis, kad nepastebėtų, kuo arčiau, ir klausausi. Žinau, jei išsiduosiu - baigta, stebuklo nebeliks. Anądien taip nosį panižo – ėmiau ir sučiaudėjau. Nutilo Viltė. „Padainuok dar“, - prašiau, - „kodėl nutilai?“. Neatsakė – nekalba Viltė.
Iš pasakojimų žinau, kad kai jai buvo treji, vieną rytą nustojo kalbėti. Ir niekas nežino, kas nutiko. Vežė pas gydytojus visokius, į Vilnių vežė, bet veltui. Pratylėjo Viltė gal dvi savaites, o paskui staiga uždainavo – lopšinę, kurią močiutė niūniuodavo. Aiškiai tardama žodžius puikiai išvinguriavo melodiją. Trejų metukų vaikas. Niekas netikėdavo, kol patys neišgirsdavo. Uždainavo Viltė, bet neprakalbo. Iš namų nėjo, žmonių neprisileido, išskyrus artimuosius ir mane. Tik prieis kas svetimas, užsidengia delnais veidą, rėkia gerkliniu balsu ir siūbuoja siūbuoja į šonus, vis greičiau ir greičiau švytuokle. Motina dainomis ją ramina. Apkabina, ir linguoja abidvi lėtėjančia ir trumpėjančia amplitude, kol sustoja. „Kam kankiniesi?“, - sakydavo Viltės mamos draugės, – „Atiduok gi ją į slaugos namus. Negali taip visą gyvenimą“. „Galiu“, - atsakydavo Viltės mama, - „nežinau ką veikčiau ją atidavus. Nėr man gyvenimo be Viltės“. O Viltė sėdi savo mėgstamoje kėdutėje prie seno radijo aparato, šypsosi ir linguoja neskubriai, lėtai – va, kaip ir dabar – „supkit meskit mane jauną“, - virpa melodija.
Kartą klebonas užgirdo ją dainuojant, sako, pamokykit giesmių vaiką, galės bažnytėlėje, per pamaldas. Nieko iš to sumanymo neišėjo. Giesmes tai Viltė greitai įsiminė, bet pabandymas nuvesti ją į bažnyčią baigėsi tokiu priepuoliu, kad lingavo paskui dviese visą dieną. Ir uždainuoja Viltė ne tada, kai kiti nori, o kada pati gali. Kai negali, neišprašysi… „Matytum Vilte“, - kalbinu, - „kaip gražu lauke, kaip debesys saulės kamuoliu žaidžia, kaip pušynas šešėliais mirguliuoja, liptume į kalną, Vilte, nuo kalno toli matosi - kaip ten skambėtų tavo balsas – visas upės slėnis aidėtų“. Pasakoju, atrodo, klausosi Viltė, bet vos tik prisiliečiu, - „einam“, - sakau, delnais veidą užsidengia ir ima mykti kaip karvė. Baisu man tada tampa, susigūžiu ir neriu pro duris – nemoku dainuoti, neįstengiu nuraminti.
Šiandien Viltei suėjo trylika. Moterys vėl jos mamą kalbina. „Nori,“, - siūlo viena nuolatinė vasarotoja, - „pakalbėsiu su pažįstamu ministerijoje, ras gerą pensionatą tavo mergaitei. Kur nors netoliese, galėsi lankyti nors ir kiekvieną savaitę“. „Raganos jūs“, - sakau, - „ji juk viską girdi ir supranta“. „Nesupranta, vaike, nebijok“, - atremia, - „ir tu nesupranti, ką reiškia šitiek metų slaugyt, dieną iš dienos, kai po savim viską daro“. Tylėjo Viltės mama, keistai tylėjo. O kitą rytą Viltė dingo. Dešimt metų kojos iš namų nebuvo iškėlusi ir dingo. Grąžė rankas motina – visi ėjo ieškoti. Aplakstė aplinkinius kiemus, slėnį, upės sąžalynus, kai viršun užlipo, rado. Miškelyje.
Supasi Viltė ant aukščiausios kalno pušies save užmetusi, tarpšakiai pilni paukščių. Rytas, o negieda.
Spindesys
Kilpa... O išradingumo interpretuojant norėtųsi daugiau. Parašyta sklandžiai, patoso gal daugoka, bet sklandu - pora vietelių tik užkliuvo - „Giesmes tai Viltė greitai įsiminė, bet pabandymas nuvesti ją į bažnyčią baigėsi tokiu priepuoliu“ – gal geriau tiesiog „Giesmes Viltė įsiminė greitai, tačiau bažnyčioje jai prasidėjo toks priepuolis“ ir „kojos iš namų nebuvo iškėlusi ir dingo“ tikrai „ir“ o ne „o“? Ir ar tikrai ji nebuvo dešimt metų kojos iš namų iškėlusi – juk bažnyčioje kažkaip turėjo atsirasti, o ir šiaip, kodėl ne.
0,6 iš 1
0,6 iš 1
1,6 iš 2
0,7 iš 1
Įvertinimas: 3.5
Si bilė Sibire
Justi geras, grynas kalbos tradicijų klodas, tarsi sena melodija.
Supimasis. Man būtų pakakę Viltės mamos ir Viltės lingavimo. Nes tai daug stipriau nei "supimasis ant pušies šakos, save užmetus".
Įvertinimas: 4
speedo
Patiko, kad Viltės pasikabinimas kažkiek motyvuotas (motina atstūmė), nepernelyg dirbtinai dramatizuotas. Sklandžiai, kokybiškai. Supimasis pavystytas. Nepatiko pelėsių prieskonis, norėtųsi rašančiojo įgūdžius matyti moderniau pritaikytus.
Įvertinimas: 3.3
pieva yra Jeržio
"ant aukščiausios kalno pušies save užmetusi" - čia tai bent žodinė kombinacija - lyg koks gibso gabalas. Bul Bul ir neskandino. Pakaruoklių nereikėjo. Supimosi įvaizdis per mažai akcentuotas; judėjimo - lingavimo - veiksmas gera idėja, tačiau ir ji nevisiškai įgyvendinta. Bendras įspūdis - neišbaigtinumas per akivaizdžiai matomas, kad galėtų būti ignoruojamas.
Įvertinimas: 0.5
Vai
Ech. Ir pabaiga mane nužudė...
Geras pavyzdys, kaip prasta pabaiga gali paveikti visą tekstą, kuris iki tol atrodė visai vertas dėmesio. Toks svajingas, sklandus, jautrus ir gyvenimiškas tuo pačiu.
Stilius tikrai malonus ir sklandus. O dar tas į pasąmonę lekiantis linguojančios mergaitės vaizdinys. Tai buvo gėris. Bet tik iki pabaigos...
Sorry, kad ją taip akcentuoju, bet kam taip tiesmukai. Na, tiek to, juk galėjo būti pabaiga ir su mergaitės išvežimu į pensionatą, o dar geriau kažkas originalaus, su peripetija. Bet tokia pabaiga... Tikiuosi, pats autorius supranta tai. Ir pasimokys iš klaidos. Ir ieškos naujo.
Su perspektyva.
Išvados: sklandaus stiliaus, vietomis net labai stiprių vaizdinių (subjektyviai) ir tragiškos pabaigos darbas.
Įvertinimas: 2.9
atgal