rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Neskausminga

Kaip iš seniai visa tai: „Tik tada, kai susitaikysi su savo pačios mirtimi, jau negrįžtamai būsi neskausmingose savo pačios sūpuoklėse“. Laikas nuo laiko aš, jauna ir miela mergina, gaudavau nuo jo, ne mažiau mielo, bet nebe tokio jauno vyro, štai tokias žinutes. Neturėjau nei tiek patirties, nei išminties, kad gerai suprasčiau, apie ką jos. Bet nujaučiau, kad apie šį bei tą svarbaus.

Dabar keliuosi pažadinta mažo delniuko, turinčio neįtikėtinai reiklų balsą. Supome šį mažių ant rankų, paskui lopšy, o kai paaugo, išbandėme ir sūpynes. Supome paprastose, medinėse, toli gražu dar ne savo paties sūpuoklėse.

Buvom vakar parke. Kai kas čiuožinėjo nuo kalniuko, o šalia tokia mergina supos. Taip užsispyrusiai, kietai sučiauptomis lupomis. Paauglė, kuriai jos draugų pramogos pasirodė per kvailos. Maži vaikai aplink lanksto, tėvai gaudo, kad po kojom jai nepasipainiotų, o jai ne motais. Jauna ir miela, bet matyt dar ne savo sūpuoklėse. O gal ir savo, bet kol kas labai skausmingose.

Buvome pasisvečiuoti. Kieme kabėjo supinės. Šalia mediniai laiptai, pavėsinė. Du maži vaikiukai lakstė, o tos sūpynės jiems ne motais. Kur kas geriau katytė, butelis ar dar kas. Tiesiog prisiminiau dabar.

O naujam mūsų rajone bus dar kitokios. Prašmatnios, sakyčiau, – kaip drambliukas. Įsikabini rankytėmis ir supiesi.

Pasakojo man, kaip įsisupo ir nukrito nuo sūpynių. O jos atgalios besileisdamos dar ir antakiuką prakirto. Randas iki dabar likęs. Bet vaikinas vis tiek mielas. Kaip ir jo vaikas, kuris, net neabejoju, irgi patirs, kad supimasis ne visada pramoga. Na, gerai, pramoga, bet kartasi – skausminga.

Paskui prisiminiau dainą apie sparnuotąsias sūpynes. Labai graži man buvo, kai buvau maža. Ir dabar šiurpuliukai perbėga, jeigu kokia maža mergaitė aukštu plonu balsu ją atlieka.

Pirmyn, atgal, į būtį – į nebūtį. Po tos žinutės teko patirti artimo žmogaus mirtį, bet su ja nesusitaikiau. Dar toli man iki tų neskausmingų sūpuoklių.

Suraukia mažą nosytę, patempia lupą, atrodo, tuo pravirks. Jis dar nejaučia supimosi malonumo.

O aš dar jaučiu. Keistą ir sunkiai nusakomą jausmą. Ekstazės nepatirsi, bet ta svaiginanti galimybė valdyti šį mechanizmą, suptis taip stipriai, kaip nori, ir taip ilgai, kaip nori, žavi. Kai nebereikia įtikinėti, jog esi nepriklausoma, žavi ir tai, kad pasupti gali kitas žmogus. O tu leidi ir mėgausies. Vaikystėje atrandi tą neįvardijamą malonumą, o paskui ieškai analogų gyvenime. Pasimyli – kažkas panašaus. Randi savo knygą – vėl kažkas iš tos serijos. Eini į šokius – labai panašu. Eini į baseiną – vėl panašu. Paneri nuoga į jūra – čia dar ir bangos supa. Užtaikai ant tų „analogų“ tyčia ar nejučiom, bet vis neužtaikai ant tų neskausmingų savęs sūpuoklių.

Gal kai supsiu kitą vaiką...

O jis pasakojo kažkokius niekus, įtikinėdamas, kad būtų visai įdomu. Bet mane sunku įtikinti. Ir kam man tas abejotinas malonumas? Nestatutiniai dėstytojo ir studentės santykiai būtų patraukę dėmesį. O ir šiaip – ar tokia patirtis priartintų mane prie tų neskausmingų savęs sūpuoklių?

Galvoju dabar (kartais aš ir tai darau). Miela aš buvau, ir tebesu. Todėl ir pasakoja man visokias istorijas tie mieli įvairaus amžiaus vyrai. Paisto visokius niekus. O aš per savo naivumą patikėjau, kad jie, patyrę ir subrendę, jau supasi tose išsvajotose savęs sūpuoklėse. Vidurio amžiaus krizė, šeimos krizė, kūrybos krizė – visaip tai pavadina psichologai. Tada bet kas iškrenta iš tų gerųjų savęs sūpuoklių ir gauna į antakiuką. Suraukia nosytę, sučiaupia lūpas ir neverkia. It kokie mažiai. Augę vyrai, išaugę iš sūpynių, primiršę supimosi malonumą.

Nebepykstu aš, nebeverkiu, liūdna tik kartais. Kad supas, supas tas mūsų visų pasaulis - augusių vyrų, merginų, mergaičių ir moterų, kudikių ritmu. Giedras tas liūdesys.

Spindesys

Daug fialiosofavimo ir savigailos, o visumos nėra. Būtis, nebūtis, skausminga, neskausminga, vyrai, globalinės problemos, visko daug ir draiskanota. O galėtų būti gryniau ir tiksliau. Ir klaidas buvo galima pataisyti.
0,6 iš 1
0,6 iš 1
1,2 iš 2
0,5 iš 1

Įvertinimas: 2.9

Si bilė Sibire

It esė. Bet irgi - tik padrikas lipdinys. Prozos čia yra nebent užuomazgos. Gležni daigeliai.

Įvertinimas: 0.3

speedo

Tokia nuoskauda į orą. Personažas 'giedrai liūdi', bet manęs savo būsena neužkrečia. Redaguoti nepakenktų.

Įvertinimas: 1.9

pieva yra Jeržio

Siužetas buvo išmestas už borto. Kaip balastas įsikąstas supimosi motyvas, tačiau su juo tik sunkiau judėti. Krypt ir visas tekstas prarajon. Bendras įspūdis - pabirai.

Įvertinimas: 0.1

Vai

Visą šį darbą būtų galima pavadinti vienu dideliu simboliu. Bet visai nieko tas simbolis.

Toks kupinas rūpestingumo (žinoma, ne visomis prasmėmis xe xe (omeny turiu neatidumo klaidas, kaip pvz tokias: vienoje eilutėje tas pats žodis parašytas dviem būdais -
supinės ir sūpynės xe))

Moteriškas. O jei ir vaikinas rašė, tai tik dar džiūgiau. :)

Stilius sklandus; tikrai malonu skaityti. O tos paralelės tarp sūpuoklių ir gyvenimo bei būties išreikštos gana banalokai, todėl vertinimo nekelia. Visgi, vietomis man per daug to supimosi.

Ant esė skardžio.

Išvados: neblogo stiliaus, švelnus tekstas, tačiau su nemažai klišių.

Įvertinimas: 2.8

atgal