Apibūdinti veikėją kaip „tokią kažkokią kitokią niekuomet nieko nedarančią ir nesuprantamą ir nekalbančią“  neužtenka, ne žmogaus tai portretas, o geriausiu atveju – įsivaizduojamo draugo, kurio turbūt niekad ir nebuvo. Siužeto irgi nepasistengi sukurti: sūpynės, meilė, mirtis - žodžiai, daug svarbių ir reikšmingų žodžių, žvilgsnių, dar kažko, bet juos dar reikia ir suvaldyti, sudėti į vietas, sujungti, kad nebūtų visokių laimingų pasaulio džiaugsmų.
0,1 iš 1
0,2 iš 1
0,2 iš 2
0,1 iš 1

Apie šio teksto "blogumus" galėčiau ilgai kalbėti, nes čia nėra pagrindinių dalykų. Autorius ne tik nevaldo skaitytojo dėmesio, bet ir teksto žodžių. Jie sprūsta taip lengvai ir, rodos, turėtų kurti vaizdą, kalbėti, bet to nedaro. Kodėl nėra vaizdo? Todėl, kad žodžiai nekalba, yra per daug abstraktūs. Tarkim: "Ji tiesiog buvo kitokia, nes ji nebuvo tokia, kaip..." - kitokia, nes tokia - TAI KOKIA po galais, nes nėra jokių detalių, kurios atskleistų veikėjos charakterį, elgesį, tą patį kitoniškumą.

Mano galva, visai nesuvaldytas žodis.

Zuikio ašaros. Vienintelis momentas - kad ant sūpynių motina paliko.

Siužeto akcentavimas - nėra, tai minčių tėkmė - nepaaiškinama, privati, todėl mažai tedominanti. Supimosi įvaizdis perteiktas labai tiesmukai, nebandant ieškoti originalesnės formos.

Stilius visiškai nenušlifuotas ir turi daug "padnoškių". Gal ir yra autoriaus jausmingumo, bet tekstu jo perteikti visu griausmu nepavyko. Buvo tik duslus perstelėjimas.

Galbūt kai kurie pavieniai sakiniai ir verti dėmesio, bet čia reikia vientiso teksto.

Išvados: vėlgi, silpnas ir savęs nepanešantis tekstas.