Rašyk
Eilės (78157)
Fantastika (2307)
Scenarijai (641)
Esė (1554)
Proza (10911)
Šiukšlių Dėžė (22283)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
По-русски (1698)
Po polsku (370)
Konkursas (27)
Paraštės Metai (80)
Iš viso: 121999
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai (13184)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos

Facebook Twitter




Batlai » Judantis mūšis

Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
Somnambulass
360˚

6:54 val. Prie raudonų plytų bendrabučio sustoja D&Co kompanijos furgonas, vairuotojas du kartus pypteli, išlipa, išsitraukia cigaretę, užsirūko. Atsiremia į furgoną ir stebi kiemą. Kieme auga beržai ir erškėtrožių krūmai. Netoliese, smėlio dėžėje, žaidžia vaikai, vienas jų pasižiūri į vyrą ir nusijuokia, tada kumšteli savo draugą. Abu nueina prie geležinių sūpuoklių ir juokdamiesi pradeda jas supti. Vis stipriau ir stipriau, kol jos du kartus apsisuka 360˚ kampu. Tas pats berniukas vėl pasižiūri į vyrą. Vyras sėdi furgone ir, kai į automobilį sulipa dvylika vyrų, apsukęs jį nuvažiuoja šlapia gatve.
7:10 val. Furgonas važiuoja pagrindine miesto gatve, neaplenkdamas nei vienos mašinos, sustodamas prie kiekvieno šviesoforo. Vienas iš dvylikos vyrų pasilenkia prie vairuotojo, tada nusijuokia ir, atsisukęs į kitus, iškelia pirštą lyg norėdamas kažką sakyti. Nuo jo peties ant furgono grindų nusklendžia medžio drožlė ir nurieda į furgono galą. Ten sėdi Arnas K. Čia jį visi vadina Arne. 

aš galėjau rašyti, visi stalčiai buvo pilni popierių su pradėtomis ir neužbaigtomis istorijomis, pamenu, netgi gavau premiją už tris noveles, spausdintas literatūriniame mėnraštyje, po to pas mane pradėjo lankytis žymiausi miesto rašytojai, jie nebuvo linksmi, jie net pyko, tik nežinau, už ką, kodėl, atsimenu tik kad viskas vyko labai greitai, aš negalėjau arba nenorėjau viso to sustabdyti, su ja susipažinome viename literatūriniame festivalyje, draugavome, mums gimė dukra, ir tai apvertė aukštyn kojom visą mano gyvenimą

7:31 val. Pirmiausia Arne išgirsta elektrinį pjūklą, ir tik tada pamato lentpjūvę. Jau tris metus jis čia dirba, tačiau kiekvieną rytą šis pastatas jam atrodo vis kitoks. Nuo upės kylantis rūkas paslėpė lentpjūvės stogą, ir dabar Arne gali matyti tik plačias duris, kur jo jau laukia ponas D.
8:05 val. – Šiandien pasistenk, Arne. Atplukdė sielius. Eik prie upės.
– Sakyk, Otto, ta mergaitė kieme ji...
– Arne, tu kvailas. Tu kvailiausias mano sutiktas žmogus. Eik prie upės.
–Taip, Otto, taip, bet pasakyk, ta mergaitė prie sūpuoklių kieme, kieno ji...
– Tau reikia pailsėti. Aš nueisiu pas poną D. Ponas D. atleis tave tris dienas nuo darbo. Aš pakalbėsiu, kad atleistų, Arne. Klausyk.
– Mano dukra, juk ji irgi... irgi... aš tau pasakojau, Otto, tu niekada nesiklausai, Otto, tu piktas žmogus, aš su tavimi nebegyvensiu, jeigu šitaip. Ji nukris nuo sūpuoklių.
– Vaikai mėgsta sūpuokles, jie nekrenta nuo sūpuoklių, jie ne obuoliai, Arne. Įsikalk tai į galvą, jie ne obuoliai, o dabar eik prie upės, Arne, eik.

savaitgaliais eidavome į parką, susiradęs nuošalią vietelę, bandydavau rašyti, ji su dukra niekada man netrukdydavo, ji taip niekada ir nesuprato, kodėl rašau, aš niekada nesupratau, kodėl ji taip greitai įsinorėjo vaiko, ji visada sakydavo, jog privalau susirasti „kokį nors pakenčiamą darbą“, mane tai varė iš proto, aš negalėjau arba nenorėjau viso to sustabdyti, parkas priviliodavo daug jaunų šeimų, ji net susirado draugių, vaikai mėgdavo žaisti kartu, vieną savaitgalį parko gale aptikome sūpuokles

8: 23 val. Kranas iškelia iš upės tris rąstus, ir jie pakimba tiesiai virš Arnes galvos. Keli šalti lašai nulaša ant kaktos ir akių, Arne sumostaguoja rankomis, rąstai nuleidžiami ant judančios platformos, lentpjūvės gilumoje pasigirstas pjūklas.

girdėjau sūpuokles, pro krūmų šakas mačiau švysčiojančias jos kojas, mažus žalius lakinius batukus, jie pasirodydavo ir dingdavo už krūmokšnių, pasirodydavo ir dingdavo, rašiau, viskas buvo taip aišku, pirmą kartą suvaldžiau mintis ir jos lengvai krito į popierių

8:29 val. Upės vanduo išsuka sielius, pralaužia užtvarą, ir rąstai vienas po kito plaukia upe tolyn. Ponas D. bėga keikdamasis, keli vyrai paskui jį, Arne nusiima šalmą ir, atlošęs galvą, stebi linguojantį krano kablį.

pone Arnai, jūs nieko nebegalite padaryti, pone Arnai, nusiraminkit, nieko, klausykit, kartojo medicinos sesuo, nieko, nieko nebegalėjau padėti, kai nuvažiavo greitoji pagalba, dar kelias sekundes girdėjau girgždant sūpuokles, ant smėlio, toje vietoje, kur ją radau, nebuvo jokio įspaudo, lyg nieko ir nebūtų įvykę, lyg niekada nebūtų nieko įvykę

8:55 val. Arne jau gali matyti lentpjūvės stogą, jis blizga. Nuo upės grįžta sušilę vyrai. Saulė jau siekia uosto kaminus. Pakilęs lengvas vėjas pusto medžių drožles. Otto prieina prie Arnes, kilsteli nuo akių šalmą ir žiūri į naujas žalias čerpes. Geras darbas, sako Otto. Geras, sako Arne.







atgal