Čia jau ne man taukšt. Čia aukštasis pilotažas. Ir net už mano radarų stebimos erdvės.
Drąsus eilėraštis, nebijant pabrėžtino jausmingumo ar net sentimentalumo, kuris čia pat išvyniojamas ir suaudžiamas į naujus gobelenus. O дудочка, žinokit, tai iki ašarų man.
Beje, aš net nežinojau tokio žodžio: “квелый”. Na ir žodynas!

Motyvai kartojasi — ir горлo, ir лабиринты :) Pernelyg painus kalbėjimas, o ir tai, ką norėta pasakyti — miglota, gal tiesiog mįslės neišsprendžiau.

иногда трудно бывает сделать выбор между хорошим и хорошим.
далее - читать комментарий к "Итог"

Tikslu. Ir šiaip, puikus pavyzdys, kaip eilėraštyje gali būti ne pamąstymai apie jausmus, bet patys jausmai. Tačiau trupučio pritrūko. Ir tas žiurkiukas ganėtinai deklaratyvus. Kodėl ne peliukas, jei jau taip? Beje, nepasakyčiau, kad eilėraščio tema – žiurkiukas. Ir jei tekstas būtų šiek tiek ilgesnis, tai pilnai paaiškėtų.
Žodžiu, viskas gražu, tik man rodos, kad ne visi supranta, kam tos taisyklės yra. Tiesa, apimtis lyg ir tenkinama, bet kaip manai, Panytėl, ar tokio teksto – ne formaliai, bet iš esmės – užtenka? O tokio:

Para-
ši(au)
šešių
ei!
(lučių)
tekstą.

Puikiai žinai, kad aš mėgstu lakoniškus eilėraščius. Tik battle nereikėtų per daug su šia talento sese draugauti. Kaip dalyviai pamatys, ką tu sugebi? Na, pamatys, aišku, kad suuugebi! Bet juk battle norėtųsi pamatyt, kokia tu įvairiapusiška. O ir priešininkui erdvės manevrams kas suteiks?
Ne, mano vertinimo tai neįtakoja. Tik pastebėjimas toks. Ateičiai.

Oho kaip! Jei nežinočiau, sakyčiau, nneee, čia ne panytėlė. Dėl paskutinių 4 eilučių neabejoju - jėga ten, o va pirmos keturios tokios nieko neatskleidžiančios — пусто, taip sakant.

когда не умеешь оценивать професионально, приходится ссылаться на чувства и ассоциации, возникающие при чтении.
этот стих сравним с легким уколом отравленной иглой. вроде бы незаметно, вроде бы ничего не произошло, но свалился и уже не встать.