Na va, vėl pradedama nuo to pačio “kaip mes paprastai įsivaizduojame stotį” sirupo. Tačiau Panytėlė rašo kiek atsakingiau ir kapsto giliau. Todėl eilėraštis jau ne pasakoja apie, bet yra. Tai gerai.
Blogai, kad palikta nelygumų – net stebina, Panytėlė juk labai kruopšti. Gal tiesiog rusų kalba dar ne tokia įprasta ausiai? Ypač literatūrinė rusų. Tarp kitko, eilėraštyje nuolat kaitaliojamas kalbėjimo stilius – gal taip turi būti, bet rėžia ausį. «Товарищ детка, будьте добры быстро гнать конфетку!»
Ko pritrūko? Nors eilėraštis paveikus, bet šiek tiek trūksta dailumo. Ir рельсы, Panytėle, рельсы! :)

Prašosi čiut čiut apkarpomas. Pradžia nepatiko, nežinau, ar tai pernelyg nuspėjama, ar per paprastas pasirodė toks stočių matymas, bet eilėraščio sentimentalus įtikina, o ir pabaiga gera.

Применение некоторых несвойственных русскому языку оборотов /глаза наводняются, приветствий обнимки, рейсов?/ выдают, что на самом деле автору трудновато совладать с могущим русским языком.
Но ореол лирический и это похвально.