Ugninis vandenėlis! Ko čia primaišyta? Industrinė kultūra padauginta iš retro kvepiančio šansono ir sveikinimų tekstų. Iš pradžių užkabina, tačiau pritrūksta rišančių medžiagų, ir finale eilėraštis subyra. Juolab kad nieko įdomaus mums autorius nesiūlo. Tiesiog išvykimas. Tiesiog dar viena spekuliacija apie tą patį. Jau geriau gerbiamas lyrinis herojus toliau stebėtų stočių gyvenimą. Gal spėtų pastebėti ne tik stereotipiškus personažus? Apskritai noras aprėpti kuo daugiau, kuo bendriau apibūdinti – tik kita dingstis parašyti paviršutinišką tekstą.
Ko pritrūko? Atvirumo. Atsivėrimo aplinkai. Pasistenkite kitame etape neverti tokių banaliukų į rožančių – geriau sukalbėkit maldelę.

Nueita paprasčiausiu keliu — paimta stotis, ir davaj - aprašom ją visame gražume. Tos eklektikos gal per daug - čigonai, rėkiantys vaikai, korejėčiai, net skaitydamas jauti visa ko - garsų, kvapų, veiksmo perteklių, bet gal tai ir apibrėžia didesnes stotis.

Bet net ir ne tai blogiausia, blogiausias čia rimavimas, lėkštas ir akivaizdžiai dirbtinis.

Для выхода и следующий этап - достаточно, да и суета вокзальная раскрыта весьма даже прилично, однако, концовка с родным домом выбрана неудачно.