Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Raštas. Iš pradžių.

Jau atsimerkit.

Pasitraukė tolynų toliai,
nežydėjusios žemės atstojo,
šokančios dvasios lietaus
mus paleido.
                    Kalbėkitės.

Prirašytas raudonu rašalu
nelaimės ištarmių lapas
gyvastim užkalbėtas,
aukštai užskraidintas
ir užtrenktas.

Tik daugiau nė bereikšmio rašmens!
Nė minties, nė užuominos!

Parodysiu, kaip parašyti
klausiantį laišką žvilgsniu,
eilėraštį – žingsniais,
laimės nuojautą – lėtu lytėjimu,
kaip pašokti kūno pagundą.

Iš tolo, lengvom vėjo rankom,
akimis, pro žiedlapius, veidu...

Pradėkim.
Kas pirmas?



------
Lietus (ištrauka)


    Katja apsižvalgė – nė gyvos dvasios. Net paukščiai, tikriausiai nujausdami nelaimę, nesiteikė pasirodyti. O ką jau kalbėti apie visus, kuriems ji parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj nejausiu po kojomis žemės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba šokinėjimą iš laimės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug priklauso nuo situacijos. “ Katja užsimerkė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus vėjo gūsis atsitrenkė į veidą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas krito žemyn, o Katja jautėsi kaip sulėtintame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines akimirkas, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į širdį, didelę raudon[b]ą širdį iš [b]raudonžiedžių gėlių. Kai žiedlapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.






Kalbėk

Kalbėk...tie paukščiai
Žemės gyvos dvasios
Nelaimės šokiai jų
Vis krentantys lėtai -
Kai vėjo gūsis
Trenkiasi į žemę

Kalbėk...jauti?
(Akimirką sulėtintą)
Lietums palietus veidus
Klausyk, akis užmerk
Kaip vėjo gūsis
Trenkiasi į žemę

Kalbėk...vis krenta
Žemėn žiedlapiais
Sušokus laimės šokį
Gėlių raudonos širdys
Kalbėk, kai vėjo gūsis
Trenkiasi į žemę


‘Liet’us (ištrauka)


    Katja apsižvalgė – nė ‘gyv’os ‘dvas’ios. Net ‘paukšč’iai, tikriausiai nu’jaus’dami ne’laim’ę, nesiteikė pasirodyti. O ką jau ‘kalb’ėti apie visus, kuriems ‘ji’ parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj ne’jaus’iu po kojomis ‘žem’ės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba ‘šok’inėjimą iš ‘laim’ės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug pri’klaus’o nuo situacijos. “ Katja užsi’merk’ė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus ‘vėj’o ‘gūs’is atsi’trenk’ė į ‘veid’ą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas ‘krit’o žemyn, o Katja jautėsi kaip su’lėt’intame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines ‘akimirk’as, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į ‘šird’į, didelę ‘raud’oną širdį iš raudonžiedžių ‘gėl’ių. Kai ‘žied’lapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.