Pradžia
Rašyk
Knygos
Rašytojai
Tekstai
Dienoraščiai
Įvykiai
Diskusijos
Rašyk
Eilės
(78094)
Fantastika
(2304)
Scenarijai
(641)
Esė
(1552)
Proza
(10908)
Šiukšlių Dėžė
(22270)
Vaikams
(2712)
Slam
(73)
English
(1198)
По-русски
(1698)
Po polsku
(369)
Konkursas
(27)
Paraštės Metai
(80)
Iš viso:
121914
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate:
svečias
Dabar naršo:
7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai
(13177)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos
Batlai
»
Dėlionių mūšis
Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
Drukis
Raštas. Iš pradžių.
Jau atsimerkit.
Pasitraukė tolynų toliai,
nežydėjusios žemės atstojo,
šokančios dvasios lietaus
mus paleido.
Kalbėkitės.
Prirašytas raudonu rašalu
nelaimės ištarmių lapas
gyvastim užkalbėtas,
aukštai užskraidintas
ir užtrenktas.
Tik daugiau nė bereikšmio rašmens!
Nė minties, nė užuominos!
Parodysiu, kaip parašyti
klausiantį laišką žvilgsniu,
eilėraštį – žingsniais,
laimės nuojautą – lėtu lytėjimu,
kaip pašokti kūno pagundą.
Iš tolo, lengvom vėjo rankom,
akimis, pro žiedlapius, veidu...
Pradėkim.
Kas pirmas?
------
Liet
us (iš
trauk
a)
Katja apsi
žvalg
ė – nė
gyv
os
dvas
ios. Net paukščiai, tikriausiai nu
jaus
dami ne
laim
ę, nesiteikė pasi
rod
yti. O ką jau
kalb
ėti apie visus, kuriems ji pa
raš
ė atsisveikinimo
laišk
us. „Tuoj ne
jaus
iu po kojomis
žem
ės, - vėl pagalvojo. -Visuose
eil
ė
raš
čiuose tai
reišk
ė tik
skrid
imą. Arba
šok
inėjimą iš
laim
ės. Tikriausiai aš kitokia –
man
tai visada at
rod
ė kvaila. Vis
k
as per
daug
pri
klaus
o nuo situacijos. “ Katja užsi
merk
ė ir
ženg
ė kelis
žing
snius
pirm
yn. Stiprus
vėj
o gūsis atsi
trenk
ė į
veid
ą ir nu
skrid
o
tol
yn. Mergina neatsispyrė pa
gund
ai pa
žvelg
ti į priekį.
- Žinau, kur einu, - iš
tar
ė Katja ir,
leng
vai atsispyrusi,
prad
ėjo
leis
tis nuo n-
aukšč
io pa
stat
o viršaus.
Jos
kūn
as krito žemyn, o Katja
jaut
ėsi kaip su
lėt
intame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines
ak
i
mirk
as,
prad
ėjo greičiau viską suvokti. Katja
lengv
ai ištiesė
rank
as ir nu
skrid
o į širdį, didelę
raudon[b]ą širdį iš [b]raudonžiedž
ių gėlių. Kai
žiedlap
iai pa
liet
ė jos
veid
ą, mergina prisi
min
ė savo gyvenimą.
Spindesys
Vėl - nelabai ir prikibsi, o ir nelabai norisi. Bet, dėl akių, pabandom. "Lėtu lytėjimu" negaliu motyvuot niekuo kitu, kaip sąskambio paieška. "Pašokti kūno pagundą" - aišku, kas sakoma, bet lyg ir nelabai natūraliai prilimpa įvedamas kūnas po visų užuominų ir efemerikų.
Šiaip - gudrus darbelis. Giriu.
Įvertinimas: 4.5
Laimėtojas: Taip
Švelnus Jungas
Lenkiuos. Apžavėta:) 5.
Įvertinimas: 5
Laimėtojas: Taip
Maša
įdomesnis, originalesnis, žodžiu, laimėjo.
Įvertinimas: 4.5
Laimėtojas: Taip
M0NTĖ
"nežydėjusios žemės atstojo" - nepagaunu minties čia:(( ar TOS nežydėjusios ŽEMĖS puola čia ką, ar ne? "Tolynų toliai" - sviestas. Ar motyvuotai įvedami "bereikšmiai rašmenys"? Kodėl jie čia apskritai? Ir kam rašyti tą laišką? Pradėjai kalbėti apie "nelaimės ištarmių lapą, prirašytą raudonu rašalu" ir veli viską tuščiažodžiaudamas.
Įvertinimas: 2.5
Laimėtojas: Ne
dr
Įvertinimas: 3
Laimėtojas: Taip
paracetamolis
Kalbėk
Kalbėk...tie paukščiai
Žemės gyvos dvasios
Nelaimės šokiai jų
Vis krentantys lėtai -
Kai vėjo gūsis
Trenkiasi į žemę
Kalbėk...jauti?
(Akimirką sulėtintą)
Lietums palietus veidus
Klausyk, akis užmerk
Kaip vėjo gūsis
Trenkiasi į žemę
Kalbėk...vis krenta
Žemėn žiedlapiais
Sušokus laimės šokį
Gėlių raudonos širdys
Kalbėk, kai vėjo gūsis
Trenkiasi į žemę
‘Liet’us (ištrauka)
Katja apsižvalgė – nė ‘gyv’os ‘dvas’ios. Net ‘paukšč’iai, tikriausiai nu’jaus’dami ne’laim’ę, nesiteikė pasirodyti. O ką jau ‘kalb’ėti apie visus, kuriems ‘ji’ parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj ne’jaus’iu po kojomis ‘žem’ės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba ‘šok’inėjimą iš ‘laim’ės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug pri’klaus’o nuo situacijos. “ Katja užsi’merk’ė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus ‘vėj’o ‘gūs’is atsi’trenk’ė į ‘veid’ą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
- Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
Jos kūnas ‘krit’o žemyn, o Katja jautėsi kaip su’lėt’intame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines ‘akimirk’as, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į ‘šird’į, didelę ‘raud’oną širdį iš raudonžiedžių ‘gėl’ių. Kai ‘žied’lapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.
Spindesys
Yra jėgos eilėraštyje, aiškus ir malonus ritmas. Bet pastabėlių bus. Vietomis stokojama originalesnių vaizdelių (na kad ir lietūs į veidą, laimės šokis - jau girdėta). "Klausyk, akis užmerk kaip vėjo gūsis" - nesutvarkai sakinio - išeina "užmerk kaip vėjo gūsis" vėliau kažkas nežinomas trenkiasi į žemę. O pataisoma tas labai paprastai - "klausyk, akis užmerkus,". Trenkiasi - originali žodžio reikšmė lyg ir neprimintų vėjo gūsio aliekamo veiksmo. Anyway, stiprus darbas, gera lyrika. Laimėtoją išrinkt nebuvo lengva.
Įvertinimas: 4.2
Laimėtojas: Ne
Švelnus Jungas
Įspūdis - neblogas. Esu kiek alergiška liepiamajai nuosakai. Suabejojau žemės gyvųjų dvasių išskirtinumu. Man dvasios visos gyvos. Gėlių raudonos širdys irgi kiek pernelyg egzaltuotos pasirodė. 4.
Įvertinimas: 4
Laimėtojas: Ne
Maša
ir šitas man labai patiko. bet gal kiek paprastesnis.
Įvertinimas: 4
Laimėtojas: Ne
M0NTĖ
eilius man nepatiko. neišmoningas. bet ką dabar. laimėjai mano vertinimu
Įvertinimas: 3
Laimėtojas: Taip
dr
Kaip plokštelė peršokinėjanti.
Įvertinimas: 2
Laimėtojas: Ne
atgal