Rašyk
Eilės (78168)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2715)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laiškas

aprašyk man raudoną paukštį
šokantį vėjo žingsniais
širdgėlai prisiminti





*  *  *  *  *
Katja apsižvalgė – nė gyvos dvasios. Net paukš/čiai, tikriausiai nujausdami nelaimę, nesiteikė pasirodyti. O ką jau kalbėti apie visus, kuriems ji pa/raš/ė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj nejausiu po kojomis žemės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba šok/inėjimą iš laimės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug priklauso nuo situacijos. “ Katja užsimerkė ir žengė kelis žingsn/ius pirmyn. Stiprus vėj/o gūsis atsitrenkė į veidą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas krito žemyn, o Katja jautėsi kaip sulėtintame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines akimirkas, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į širdį, didelę raudoną šird/į iš raudon/žiedžių gėl/ių. Kai žiedlapiai palietė jos veidą, mergina prisi/min/ė savo gyvenimą.






Negyvas

Gal visą laiką
N-aukščio pastato
Viršūnėj
Skraido paukščiai
Ir mergina tokia
Gal visą laiką
Rašo laiškus man
Kai vėjas atsimerkia
Žemei
Mes kalbamės ir
Mus filmuoja paukščiai.

Jau visą laiką
Negyvu veidu
Raudonus tos merginos laiškus
Liesdamas, atrodo, kad prisimenu,
Jaučiu,
Tik paukščiai, nejaučia pagundos
Žemei
N-aukščio pastato viršūnėj
Gyvenu.