Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





apie pagundą

pagunda
iš filmo arba eilėraščio,
vėju raudonu pražydusi,
trenk man,

trenk man stipriau,
kad atmintis užsimerktų,
ir  nesispirčiau žiedo lengvumui,
šokiui, po kojomis žemės nejaučiant,
mergiškam kūnui, liečiamam rankų lietaus,
priklausomybei nuo laimės
kad nesispirčiau - - - -

žingsnis į priekį –
daug žingsnių į priekį –
laiko spyris į veidą –
lėtas žingsnis žemyn - - - -


ištrauka
filmo arba gyvenimo,
tik be žydėjimo ir

be pagundos




Užduotis:

Lietus (ištrauka)


    Katja apsižvalgė – nė gyvos dvasios. Net paukščiai, tikriausiai nujausdami nelaimę, nesiteikė pasirodyti. O ką jau kalbėti apie visus, kuriems ji parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj nejausiu po kojomis žemės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba šokinėjimą iš laimės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug priklauso nuo situacijos. “ Katja užsimerkė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus vėjo gūsis atsitrenkė į veidą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pa[/u]gund[/u]ai pažvelgti įpriekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas krito žemyn, o Katja jautėsi kaip sulėtintame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines akimirkas, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į širdį, didelę raudoną širdį iš raudonžiedžių gėlių. Kai žiedlapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.






eilėraštė

nelaime,
pražysta pastato kūnas,
virš paukščių veidų
visata paraudonuoja

kai pasirodai

it mergaitė
požemio žiedlapių
kalboj sulapojusi
krentanti į gyvasties
rankraštį -

akyse -
rašalo vėjai---

Lietus (ištrauka)

    Katja apsižvalgė – nė gyvos dvasios. Net paukščiai, tikriausiai nujausdami nelaimę, nesiteikė pasirodyti. O ką jau kalbėti apie visus, kuriems ji parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj nejausiu po kojomis žemės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba šokinėjimą iš laimės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug priklauso nuo situacijos. “ Katja užsimerkė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus vėjo gūsis atsitrenkė į veidą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas krito žemyn, o Katja jautėsi kaip sulėtintame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines akimirkas, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į širdį, didelę raudoną širdį iš raudonžiedžių gėlių. Kai žiedlapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.