Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





***

Greitas paukščių rodyklės ėjimas
virš galvos ir į veidą nukritęs laiškelis
apie vėją nuo laiko.

Su skraiduoliais liestinė už žemės nutįso
išėjus iš žvilgsnio bemirksnio sudėto,
nors tiesę toly išspardė viršūnės.

Su žvalgų stipriomis akimis
mergaitės kojūkų lytėtos
jos rankomis trankėsi kūnus.
Vėjeli, pirmyn!
Ir šokavo viršūnėm.

O nuo skrendančių paukščių kojų
Vėjarodei krito žiedeliai.





Autorius: innuendo

Lietus (ištrauka)


    Katja apsižvalgė – nė gyvos dvasios. Net paukščiai, tikriausiai nujausdami nelaimę, nesiteikė pasirodyti. O ką jau kalbėti apie visus, kuriems ji parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj nejausiu po kojomis žemės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba šokinėjimą iš laimės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug priklauso nuo situacijos. “ Katja užsimerkė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus vėjo gūsis atsitrenkė į veidą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas krito žemyn, o Katja jautėsi kaip sulėtintame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines akimirkas, prajo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į širdį, didelę raudoną širdį iš raudonžiedžių gėlių. Kai žiedlapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.






be atatrankos

– sveiki! nelaikas kvailioti – filmuojam!
tik įžeminkim apyrankėm-antrankiais ir iš pradžių! – markstosi
žvalgas pro akinius
ir mérgina daugiaaukščio žinias.

– ko veidai taip ištįsę??? (ir iš kur tiek klaustukų?)

iš eilės: išraiška, eisena, žvilgsnis, tartis..

ei, įraudus stipruole, ant statinaitės trankiai žengte!

o jau šoklumas pirmūnės: kojinės raštuotos,
gūsiais rankovės, o iš jų – laiškalapis aukštyn
lengvai ir greityn
ir žemyn
ir lėtyn
ir tolyn

– nuskrido? (jaustukas)
– nukrito. be atatrankos. ant gėlėtos pagalvės.
(vėjo parašas – paraštėje).



Užduotis. Lietus (ištrauka)

    Katja apsižvalgė – nė gyvos dvasios. Net paukščiai, tikriausiai nujausdami nelaimę, nesiteikė pasirodyti. O jau kalbėti apie visus, kuriems ji parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj nejausiu po kojomis žemės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba šokinėjimą iš laimės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug priklauso nuo situacijos. “ Katja užsimerkė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus vėjo gūsis atsitrenkė į veidą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas krito žemyn, o Katja jautėsi kaip sulėtintame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines akimirkas, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į širdį, didelę raudoną širdį iš raudonžiedžių gėlių. Kai žiedlapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.