Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





apreiškimai

žvalgai
taip ir nepasirodė.
atsimerkusi įžvelgiau
tik raudoną lietų,
tą paskutinį jausmą,
tą gundantį prasidėjimą,
priklausomybę

nedvasingieji
spardėsi -
suvokė
paskutinio apreiškimo
kvailumą,
eilinį
aukštybių žingsnio
netikrumą

o žvalgai
jau nužengė,
pasveikino,
sugundė atsimerkti,
sulėtino

situacija jų rankose.
paskutinis statymas -
kas pasirodys,
kas jau pradėtas,
kam įteiksime
visus savo laiškus

tik lėtas žingsniavimas



***

Lietus (ištrauka)

    Katja apsižvalgė – nė gyvos dvasios. Net paukščiai, tikriausiai nujausdami nelaimę, nesiteikė pasirodyti. O jau kalbėti apie visus, kuriems ji parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj nejausiu po kojomis žemės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba šokinėjimą iš laimės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug priklauso nuo situacijos. “ Katja užsimerkė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus vėjo gūsis atsitrenkė į veidą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas krito žemyn, o Katja jautėsi kaip sulėtintame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines akimirkas, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į širdį, didelę raudoną širdį iš raudonžiedžių gėlių. Kai žiedlapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.






Paukštiška pagunda

Ne tuoj ir ne stipriai, iš lėto iš lėto
Pagunda žemyn nusileidžia – gal menama
Ir žemės trauka sukvailioja, kai lietūs
Prieš vėją ištįsta – žiedais į gyvenimą,

Palaimink, jei krisiu, atleisk, jei nejausiu,
Kaip laikas sugundytas trauko, ką statėme,
Raudonis pažvelgia veidan, juk tikriausiai
Ir vėl nežinau, kur einu. Gal sulėtinkime?

Ne taip greit, nebeliesk ir nežvelk taip lietingai,
Jei atskrisi – tai tik pavėjui ar laiškais
Atsispyriau – atrodo. Nekalbėk, aš laiminga
Tai pradžia. Nors žinau,
                                kad ir šitai praeis.






***

Autorius: innuendo

Lietus (ištrauka)


    Katja apsižvalgė – nė gyvos dvasios. Net paukščiai, tikriausiai nujausdami nelaimę, nesiteikė pasirodyti. O ką jau kalbėti apie visus, kuriems ji parašė atsisveikinimo laiškus. „Tuoj nejausiu po kojomis žemės, - vėl pagalvojo. -Visuose eilėraščiuose tai reiškė tik skridimą. Arba šokinėjimą iš laimės. Tikriausiai aš kitokia – man tai visada atrodė kvaila. Viskas per daug priklauso nuo situacijos. “ Katja užsimerkė ir žengė kelis žingsnius pirmyn. Stiprus vėjo gūsis atsitrenkė į veidą ir nuskrido tolyn. Mergina neatsispyrė pagundai pažvelgti į priekį.
    - Žinau, kur einu, - ištarė Katja ir, lengvai atsispyrusi, pradėjo leistis nuo n-aukščio pastato viršaus.
    Jos kūnas krito žemyn, o Katja jautėsi kaip sulėtintame filme – laikas ištįso, o gal tai ji, gyvendama paskutines akimirkas, pradėjo greičiau viską suvokti. Katja lengvai ištiesė rankas ir nuskrido į širdį, didelę raudoną širdį iš raudonžiedžių gėlių. Kai žiedlapiai palietė jos veidą, mergina prisiminė savo gyvenimą.