Pirmas įspūdis, kad abiejų pavadinimai labai panašūs. Viešoje diskusijoje netgi bandėme atrasti, ar ne identiški raidėmis. Todėl norisi panagrinėti ir juos atidžiau.
Saulės disco, nes žaliasis spindulys lyg šokių aikštelėje. Bet kartu tai ir besileidžiantis saulės diskas, už kurio slepiasi priešininkas(?), lyg už skydo. Pradedant pavadinimu akivaizdu, kad paieškota, nenueita tiesmuku keliu. Šis pavadinimas tampriai susijęs su kūriniu, o priešininko – tarsi mažiau. Gal klystu, bet man toks įspūdis.
Paties eilėraščio personažas nėra man artimas. Na aš nenoriu matuotis kitų kailiukų, kitų gyvenimų, nemoku sukaupti dėmesio grožintis tiek, kad nekrustelčiau ir t. t., bet galbūt ta priešingybė traukia. Smalsu. Pažintine prasme. Tai turbūt ir turėta mintyse? Kad tarsi nuolat lyginam save ir šalia esančius. Net kai nenorim būti niekuo kitu. Pasimatuoti, kad sužinotume, jog ne, nenorime – irgi galima. Štai aš pasimatavau, ar man tinka personažo pasaulėžiūra. Įdomu, kad taip lengvai įtraukė. Atidžiau įsižiūrėjus, šiame paskutiniame spindulyje telpa daug. Ramuma. Išmintis. Stabtelėjimas. Žaismė. Įžvalgumas. Daili vieta puošta bangų avelėmis kruvinais kailiukais. Nors įtraukti tai pati būčiau nedrįsus, atrodo rizikinga, autoriui pavyksta labai subtiliai. Patinka dialogas su šelmiu priešininku. Nes čia juk kova. Dvikova!
Kiek beskaitau, atrodo, lyg be priekaištų. (Išskyrus neteisingai rašomus brūkšnius. Nebepamenu kuriam iš jų daviau pastabą dėl šių rašybos pusfinalyje ir netikrinsiu. Man labai patinka vertinti kūrinius, kai nežinau autoriaus. Ypač kai abu autoriai patinka.) Bet kartu toks visai paprastutis. Kaip ta smiltlendrė, kuri sukelia smalsumą (o ne erzulį, koks būna kartais dėl įmantrių žodžių, pavadinimų ir pan.). Pasižiūrėjau į ją. Nagi augalas – tikras karys. Žaliuoti smėlyje, druskos vėjyje – ne kiekvienam. Ir dar – ji taip pat [url=https://en.wikipedia.org/wiki/Ammophila_arenaria#/media/File:European_Marram_Grass_(Ammophila_arenaria)_rolled_leaf_close-up.jpg]labai labai primena žaliąjį spindulį[/url].
Taigi dar vienas pliusas autoriui už tai. Skaičiau abu kūrinius kelis kartus kasdien. Ir šis man yra laimėtoju. Sveikinu. Balais vertinu vienodai. Abiem po 5. Negaila.

Tikiuosi, kad kiekvienas iš autorių kada nors įtrauks šiuos eilėraščius į savo kūrinių knygas. Sutinku, kad tai skamba naiviai, tačiau eilėraščiai yra labai geri. Kilo dilema, kuriam atiduoti pirmumą. Teko ir vėl pasitelkti savo naivumą, kadangi visiškai nieko nesuprantu poezijos teorijoje ir galiu spręsti tik intuityviai. Skaitant "saulės disco" per kūną nuvilnijo šiltos emocijos banga ir krebždeno šiurpuliukai. Sužavėjo šio kūrinio paprastumas, suderintas su minčių gilumu. Patikėjau tikrumu tų emocijų, kuriuos yra vaizduojamos tekste. Savo "taip" atiduodu šiam kūriniui.

du puikūs kūriniai. sunku priimti sprendimą. saulės disco – kūrinėlis kuriame akcentas dedamas ant energetikos, emocinio lauko sukūrimo. išpildymas puikus. yra ir metaforiškumo raiškoje ir viena kita spalvingesnė išmone vietelė. pabaiga super. eilėraštis kuriam nieko nepritrūksta. Na, šiek tiek kirba mintelė jog temos elementai nėra esminiai kūrinyje – žalia taip pat sėkmingai gali būti ir mėlyna ar violetinė, o avelės tik pagalbinė priemonė bangos keterai spalvingai apibūdinti. bet šios smulkmenos nesumenkina (temą atspindinčio) pagrindinio sielų mainų motyvo. 
puikus, meistriškai sukurptas tradicinis eilėraštis. Ir dėl to žodelio "tradicinis" nugalėtoju renkuosi priešininką. dėl novatoriškumo elementų ir šiek tiek originalesio temos sutraktavimo. skaudančia širdimi. bet.   
Norėjau gyventi avelės kailyje – pėdos neradęs užkaukiau vilku.  5,0 pralaimi

Avelės ir šlepetės. Tetrūksta tik radauskiško dūsavojimo. Oi ne, pala, netrūksta - tavo priešininkas suveikė. Manau, kad nugalėtoju tave renku tik dėl to, kad nežinau, kas yra smiltlendrė. Ir net negooglinu, kad nenusivilčiau, leidžiu vaizduotei įsiaudrint, bandant sukurti augalą, kokioj pusdykumėj nendrišką (na ir dievaž, jei tai reiškią ką nors visiškai kitokio, nei įsivaizduoju, kaip kad dažnai nutinka šioj kalboj, tai tu jau nepyk, aš malonumą skaitymo trumpam apturėjau), gal personifikuotą kažkiek, dar antros strofos antroji pusė - estetiška. Kiek subtiliau tema išreikšta ir apipavidalinta, nei priešininko.

Vos perskaičiau finalinius kūrinius, supratau, kad išrinkti nugalėtoją bus labai sunku. Antra vertus, nelabai svarbu, po kieno kūriniu spausiu "Laimėtojas" - jūs abu jau esate laimėtojai, o jūsų kūriniai yra dvi vyšnios ant torto. Su tuo ir sveikinu, spaudžiu dešines, žaviuosi.

Kalbant apie šį eilėraštį, tai jis nepaprastas savo paprastumu, tokius dažniausiai skaitau ir šypsausi, nes atpažįstu artimą išgyvenimą, kurio neužgožia jokios "mandravonės", jokie bereikalingi žodžiai.

Labai patiko bangų avelės kruvinais kailiukais. Tiesiog nuostsbios.

Aišku, jei norėčiau prikibčiau prie šio bei to. Pavyzdžiui, pabaigoje mane gyventi sykeisčiau vietomis akcentuodamas mane, o ne gyventi.

Pagaunu save besimatuojantį, bandantį.

Tiek.

Pirmas įspūdis, kad abiejų pavadinimai labai panašūs. Viešoje diskusijoje netgi bandėme atrasti, ar ne identiški raidėmis. Todėl norisi panagrinėti ir juos atidžiau.
Kodėl Suicidisėja? Nes dabar reikia kito gyvenimo, taip? Bet kodėl žudomasi? Šis nepavyko. O kaip tai siejasi su Odisėja. Suicide sėja. Pradėjau googlinti.
(Nuklydau iki straipsnio apie žalios šviesos spec. karius. Nusiminiau, kad jų niekas nerado ir nepanaudojo finale. Grįžau prie medaus. Aha, gintaro.)
Tie paveikslai iš karto siejasi su kiču ir Pilies gatve, Trakais ir pan. (Esu mačius gal tik vieną gintaro ir medžio, kuris man galėtų sietis su kūrinyje kuriama neva nostalgiška nuotaika. Jame augo gintaro pušys.)
Bet šis ne toks. Jame plaukia keltas, lydimas antro erzinančio kūrinio elemento. Tai – žuvėdros. Na kodėl? Jos rašyke pastaruoju metu taip nuvalkiotos, kad man alergija. :( Finalininkas, žinoma, niekuo dėtas –  kaip marios be jų, ar ne? Bet ten kirai... Na ir autorius sako, kad netikros žuvėdros, tai gal pritaria man. Gintariniai paukščiai gintariniame paveiksle ties gintariniu keltu. Tebūnie. Bet labai drąsu. Labai. Beveik atgrasu. Norėta nostalgiškai, liūdnai, romantiškai ar... Ar visgi pasišaipyti truputį? Gal iš priešininko? Gal tai pastarojo mėgstamos detalės? Tada suprasčiau.
Aha, smogiama trečiu kičo gabalyčiu – delfiniukas! Nuo kaklo į plaukus. Basom. Arti. Miau. Taškymaisi ir kruvinos ašaros. Mano Matrica tu (čia irgi anie ryškiai žali spinduliai įtraukti). Ir jau turime Palangos vertą kokteilį. Žalia absento fėja jame. Na suprantu, kad skaitau galimai neteisingai. Kad tai gal net nuoširdžiai apie pirmą meilę ir prisiminimus. Ir pabaigą. Ir dėl to mirtis čia pat. Bet.
Linksmas kūrinys, dievaži. Vandenynų dirvonai arti. :)) Tikiuosi, kad autorius su humoro jausmu nesusipykęs. Tai irgi pliusas.
Patinka dvi paskutinės eilutės ir tos kur apie žvaigždžių uodegas. :)
Graži žalia kūrinyje. Sveikinu, kad pavyko. Nežinant kaip atrodys kūrinys su tokiu sprendimu irgi drąsu.
Patinka skyryba.
Pabaigai – na nesižudykite dar. Nei dabar, nei kada nors. Žiūriu į sienos taškus. Ar jie žiojasi ką sakyt man? Ką? Nepykit.
Ačiū, kad kovėtės iki finalo. Neturiu supratimo, kuris kūrinys yra kurio ir man tai nerūpi. Gal padėtų tokiu atveju, jeigu bandyta įveikti priešininko žodynu ir stiliumi, bet aš per mažai pasiruošus, kad pažinčiau tokį partizaninį karą. Abu poetai buvo verti dvikovos. Sirgau už abu. Balais vertinu vienodai. Abiem po 5. Negaila.
Laimi priešininkas. Jums tenka rašyti NE.
Ir dar šiaip pabaigai, jau net ne autoriui. Tie, kas žudosi – visuomet pralaimi. Dvikovoje įveikti reikėjo priešą, o ne save.

Puikus kūrinys, tačiau pats pasakojimas vyksta iš tam tikro atstumo. Ar tai turėtų reikšti, kad ir keliamų emocijų yra mažiau ir jos turi kitokį atspalvį? Manau, kad ne. Dėstymo būdas pojūčių gausai įtakos neturėtų daryti. Gražus savo netikėtais įvaizdžiais eilėraštis. Pirmame posmelyje beveik bejausmis, antroje strofoje šiltas, trečioje turėjo skambėti tragizmo nuotaika, tačiau jos nepajėgiau pilnai pajusti, lyginant su tuo, kiek buvo perteiktą švelnumo antrame posmelyje. Emocine, bet ne filosofine prasme, šis eilėraštis pralaimi savo priešininkui. Tariu "ne".

eilėraštis kiek išradingesnis nei priešininko. rimuojant išvengta minties nuspyrimo į šoną. imponuoja ir tai, jog kūrinėlis neatrodo archaiškas, išlaviruoja tarp banalumo ir nusaldinimo spąstų. avelių ir vilkų nėra. ir tai nėra visai blogai turint galvoje kad tosios avelės poezijoje iki avinėlio pėdos sunešiotos. yra kruvina ašara. ir tai nėra labai gerai mat kliše dvelkia. inkliuzai ir žalčiai savo senobiniais atspalviais vos matricų neužgožia. bet "vos" nesiskaito. paveikslas, kaip kito gyvenimo, prisiminimų alegorija smagiai įsipaišo į užduoties tematiką. a, dar pliusas už prakaitą išlietą rimuojant.   
Kol kariavau su žalčiais, taškas mane pribaigė.  5,0 laimi

Paskaičiau, kokius komentarus palikau abiems finalininkams pirmuosiuose etapuose.
Sukritikavau dėl senamadiškumo ir patariau senobę palikt senovei tiek mindaugsą, tiek infantilų, vieną antrajame, kitą - ketvirtajame etapuose. Tai dabar skaitau šiuos kūrinius ir galvoju. Dieve, kaip nuobodu man šitai, kaip neskatina bandyti perprasti ar tas tekstas kuo nors vertingesnis, nei pošli gintariniai paveikslėliai. Už modernumą ir gaivališkumą irgi gyriau. Tik nei viename iš šių kūrinių to nematau (saulės disco gal kiek mažiau, nei Suicidisėjoj). Aš suprantu tą impulsą, kuris skatina imtis nostalginių temų. Bet vien to - nepakanka. Ar sakai - pakanka? Ko tai nujaučiu, kad šio autorius - mindaugs (ot tyčia pasakiau, gal bus gėda, kad neatspėjau). Tai jei tu, tuomet gi - tu turi savo braižą ir jį atidirbęs ir dievaž taigi nuostabu, tam tikrame kontekste. Bet o kodėl nors kartą nepabandžius iš savo poetinio komforto zonos išlipti, išbandyti ne tai, ką esi atidirbęs ir nugludinęs, o tai, kuo išreikštum kiek daugiau kūrybinės potencijos?

Jau minėjau po priešininko kūriniu, kad esate šaunuoliai - finalas buvo toks, koks ir privalo būti finalas: stiprus, jaudinantis ir tikrai sunku apsispręsti, kam skirti savo balsą.

Puikus eilėraštis, aš taip niekad neparašyčiau, o dar ir laikas buvo ribotas:-)

Nežinau kodėl, bet skaitydamas prisiminiau studijų metus, pirmąją meilę, ir taip užspaudė krūtinę, kad jėzaujėzau.

Analizių ir interpretacijų nerašysiu - geri tekstai visados kalba patys už save.

Ačiū.