Tautosakiniai abu. Ir tenka kelis kartus keisti nuomonę. Nekenčiu vertintojo rolės šią akimirką.
Šis ryškesnis temoje. Visgi apsisprendžiau. Šis laimi. Dagiliop labai šaunus, bet šis man atrodo tinkamesnis. Gera idėja. Pasidomėta (Karvės ola). Nepatinka rojus, spiralė, pyst.

Eilėraštis, kurį skaitant supranti, kad kovotojai jau yra pavargę. Skamba kaip bandymas gelbėtis, kai mūza netinkamu laiku yra išėjusi pas kaimynę arbatos gerti. Tarytum viskas yra vietoje: griuvimas į smegduobę, žvilgsnis tiek iš jos, tiek į ją. Tačiau emocine prasme priešininko kūrinys yra geriau parašytas.

Pliusai: nėra velnių. Išvirkščias pasaulis patiko. Fantazijos būta. Ir šiaip ta "kreizi" nuotaika turi žavesio. Rūtos ir mėtos neatrodo archaiškos.
Minusai: aitvaro plyšimas man atrodė pespektyvi vieta. Bet kažkaip ištiško jis be išjautimo ar didesnės dramos. Žaismingumas užgožia jausmą. O gaila.
Verdiktas: sėjau rūtą sėjau mėtą tampiau virvelę – nesudygo aitvarai. 3,7 pralaimi

[vertinimo visiems nerašau tyčia, taigi - nuliukai nereiškia nuliukų]

Įdomu tai, kad šitas kūrinys vienintelis iš visų perteikia šiurkštesnę, grubesnę kalbą ir pernelyg nesivarginta padaryt kūrinį aptakiu ir poetišku. Ir tai rodo tam tikrą autoriaus pranašumą kitų atžvilgiu - išskirtiną. Nugalėtoju nepasirinkau tik dėl to, kad priešininko eilraščio skambesys, panašu kad, pareikalavo kiek daugiau darbo, nei šio eilėraščio.

ne stebuklai, aišku, bet šitas kūrinys turi vieną kertinį privalumą, lyginant su priešininko paklode - tas pats siužetas, tik papasakotas keturis kartus trumpiau.

pasikartosiu, menas kalbėti trumpai ir aiškiai.

netikit, paklauskit japonų.:-)

Dagiliop vs Sėjau rūtą. Paširdžiuos dygsteli. Bet vieną iš eilėraščių reikia nušauti. Kurį? Labai gražus šis. Yra puikių gabaliukų. Ir sumanymas. Murmu ir murmu.
Labai gaila. Nebegrįžtamai. Ačiū, kad dalyvavote. Lai spręs kiti. O aš renkuosi ne šį.

Sunkoka buvo skaityti. Žvilgsnį "iš" ir žvilgsnį "į" pajutau. Po kelių pasikartojimų tas žodis "dagiliop" natūraliai ėmė nervinti. Tačiau jo iš eilėraščio konstrukcijos išmesti neišeina. Šis žodis kartu yra ir atskirų minčių atribojimas, ir jungiamoji šių apmąstymų į visumą dalis. Tačiau jis vis tiek nervina.

Pliusai: "narvelis čiurlenimui ir griaučiukai be balso" bei "pratylos kūną nusėja" (šauktukas). Patiko toks suktas temos užtraktavimas – atseit esu kiaurymė iš kurios į pasaulį vis purtpteli degantys dagiliai (ir dar tie dagiliai kažkaip į šūkį, susišaukiantį su tautiniais kotiumais, įvynioti).
Minusai: pavadinimas kažkoks be fantazijos. Kiaurymių pildymas labiau kvepėjo odontologija ar statybai nei poezija. Vietomis žaismingumas permuša išjautimą (pabaiga, tiesa, pataiso reikalus). 
Verdiktas: po penkto bokalo suprantu jog mano kiaurymė bedugnė bet neškite šeštą degančiam paukščiui užgesinti. 4,2 laimi

[vertinimo visiems nerašau tyčia, taigi - nuliukai nereiškia nuliukų]

Labai graži kalba šio kūrinio, eilėraštis /dainingas/, kažkuria plotme priminė man Žemaitę. Ir ne, ne dėl to, kad pastarąją esam įpratę laikyti nuobodžia, bet kad kaip ir jos darbuose, taip ir šiame eilėraštyje kalbos pajauta perteikiama per ritmiką. Sveikinu.

su tais visais NEBEgrįžimais reikėtų rišti - banalūs, per saldūs, iššaukia žiovulį.

viena vertus, tie dagiliop man atrodo labai pritempti, kita vertus, jeigu jų nebūtų (kaip pauzių) vargu bau pavyktų perskaityti tokį ilgą ir (tikiuosi, autorius nesupyks) nuobodų tekstą, kurį vainikuoja jau minėtas nebegrįžimas.

"Norite išbandyti?
Pačiam iš savęs išsikelti.
Iš ban dyki me".

kam tas išskaidymas, kuris nesukuria papildomos prasmės? nebent dėl intonacijos?

ir vis dėlto, jeigu kas susigundys išbandyti, rekomenduoju prancūzų autoriaus Bernardo Weberio romaną "Tanatonautai".

tiek.