Velnias aš š duobėje. Patinka mažiau nei priešininko. Toks scenarijus buvo labiausiai nuspėjamas ir nuviliantis. Nepatinka natūralistinių.
Šią vietą pataisyt, kad būtų daili:
iš smėlių kvarcinių
langelių laikrodžių
išsprogstančių
Nes tiek žodžių tame pačiame linksnyje tai negerai. Ne, ne.
Ačiū, kad dalyvavote, kad nepalikote priešininko be kovos.

Eilėraštis pagrįstas aprašinėjimu. Filosofiškai ir poetiškai gražus, tačiau net ir už kadro ieškant smegduobės ir abipusio žvilgsnio pajusti ar juos kur nors atrasti nepavyko. Žvilgsnis visą laiką buvo tik į vieną pusę.

Pliusai: "pasirodo velnias irgi žmogus" bei "atsiveria vypsenos kreivos". Patiko mintis save nugramzdinti į smegduobę. Ir atskirti "a" nuo "š". O grimzdimas atrodė nesuvaidintas. 
Minusai: vėl velnias. Prie temos artėta gan tiesiu keliu. Ir nežinau ar tai labai gerai. Šiaip, kūrinys tvarkingas ir sklandus. Bet nenustebinantis ir išsisukantis nuo aštresnių kampų. Gal ir nesiekta stebinti. Tačiau abstraktumos daugoka.
Verdiktas: vypsau sau nei labai gyvas nei labai miręs – suduobėjęs. 3,8 pralaimi

[vertinimo visiems nerašau tyčia, taigi - nuliukai nereiškia nuliukų]

Nors ir nepasirinkau nugalėtoju, tačiau manau, kad eilėraštis, kitų eilėraščių [ne konkrečiai šio etapo, o viso mūšio] tarpe stiprus tuo, kad ritminiu atžvilgiu pasirinktas metras, kuris skiriasi nuo kitų. Jei pasibaigusiame etape atrodė, kad pusė autorių ne tik pasirinko rašyti apie tą patį, bet ir tuo pačiu ritmu, tai šis kūrinys, primenantis rypavimą, yra subtiliai nukrypęs nuo to, kas populiaru rašyke. Tai dėl to, kad ir kas yra autorius - juo džiaugiuosi.

nelabai suprantu pagrindinės kūrinio minties, jeigu autorius paliktų tik tris paskutines strofas, būtų šiek tiek aiškiau.

pirmoje strofoje klaidina dėstymo, sakinio struktūra: ar akis gražesnė, ar nebūtis?

vis daugiau --- ko daugiau reikia (negeri tokie pasikartojimai)

išsiduot save ---> išsiduot arba išduot save.

buvau paspaudęs: laimėtojas.

tačiau persigalvojau.

šiaip labai silpna pora.

Barnis siejasi su mūšiu. Patinka labiau nei priešininko, nes ano nueita į š duobę, velniop. Anas scenarijus buvo labiausiai nuspėjamas ir dėl to nuviliantis.
Čia gi kiau lė kiau. Prasmegta lietuviškai. Beveik klasika. Laimi dėl originalaus temos išpildymo.

Sunki ir desperatiškai sava ši vidinė duobė, iš kurios ir įkurią sugebama žvelgti vienu metu. Išlipti iš jos nesinori, bet iš viršaus įvirsti taip pat ne. Nes juk tiek viduje, tiek išorėje viskas yra vienoda. Šis eilėraštis pilnai atitinka paskirtą temą. Aiškiai perteikia autoriaus poziciją ir skaitant supranti, kad smegduobė yra tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Kodėl gi ne. 

Pliusai: originalesnis požiūris. Turiu galvoje pasirinktą formą ir temos čiupinėjimą. Veidrodžio galinis atspindys kaip smegduobė. O prisiminimuose visada rasime tautosaka tapusių objektų. Dar imponavo energetika ir (kone tikras bet banalumos išvengiantis) sentimentalumas.
Minusai: kūrinys kaipo toks man labai simpatiškas. Bet prie temos reikia pritempinėti. Net jei tautosaka laikysime "lėkiau lėkiau", "trirublę" ir Kaukazo kalnus kaip svajonės alegoriją.
Verdiktas:  jei kiaulės solfedžiuotų nutranzuočiau iki mėnulio. 4,2 laimi

[vertinimo visiems nerašau tyčia, taigi - nuliukai nereiškia nuliukų]

Nusprendžiau pasirinkti šį kurinį nugalėtoju dėl tokio neužmaskuoto modernybės pasirinkimo ir jos manifestavimo ne tik turiniu, bet ir eilėraščio pateikimu. Manau, kad šis kūrinys toliausiai iš visų nužengė to "tautosakos elementas" interpretavimo atžvilgiu.

Tiek iš proziško eilučių išdėstymo, tiek iš loginių liapsusų sprendžiu, kad rašyta pasąmonės srautu, galvojant apie adresatą, tačiau nelabai rūpinantis, ką konkrečiai jam norima pasakyti.

toks greitukas per kelias minutes.

Šiauliai - Berlynas už tris rublius?.. Leipcige teko vieną kolegą taksu vežti į viešbutį. Nedaug pavažiavome, kokius keturis kilus, o sumokėjome apie 20 eurikų. O čia dar Kaukazo kalnai, tai lankas gaunasi visai neblogas.

Kalbant apie etapo temą, na taip, galima suprasti, kad lyrinis herojus pateko į tam tikrą gyvenimo smegduobę, ir tie šeimyniniai barniai, kurie anksčiau ar vėliau (kokiais 8 iš 10 atvejų) baigiasi skyrybomis, jau virtę šiuolaikine mūsų genties tautosaka.


vis dėlto kūrinys manęs neįtikina autoriaus nuoširdumu. nekalbant jau apie pastangas.


silpnoka žinant, kad jau trečiasis etapas ir iš 43 užsiregistravusių liko 8 geriausi.