chemija. kaip gi be tešmens.

Kai kas viešoje erdvėje jau pasakė, kam priklauso šis eilėraštis. Aš visada vertinu ne žmones, bet jų kūrinius, todėl šio kūrėjo asmeninės savybės man nėra svarbios. Nėra svarbu ar aš noriu, ar nenoriu matyti šį autorių kitame etape. Asmeniškai man, tai vienas iš geresnių šios kovos stadijos eilėraščių. Įdomus skaityti nuo pradžios iki galo. Nepasimiršta skaitant, kas jau buvo perskaityta. Įtikinamai perteiktas bendras vidinės herojaus dramos vaizdas. O paskutinė strofa su žodžiais
"tereikia išsinerti
tereikia viską pamiršti ir ties horizontu
išsinerti
  kaip nors
        kada nors
            jį pasiekus",

manyčiau, tikrai vykusiai perteikia savojo horizonto nugalėjimo būdą.

mintis, temos atskleidimas, požiūrio originalumas (max 3 balai): tai, kaip sutraktuota "žalt-" ir subtiliai įpinta tema man patiko. kaip ir antroji kūrinio pusė gausi giliau grybštelinčių frazių (baimė pajudėti kad nepaklaidintų, naujos pradžios įsisavinimas per gėdą ar iš(si)nėrimo būtinybė). Tiesa, iki tos antrosios pusės skaitytojui reikia ištverti (kiek primenantį tuščių puodų skambesį) lavonų šlepsėjimą melžimo ypatumus ir (ok, fantazija trykštantį) jonvabalių taiškymą. 2,5 
raiška, naudojamos meninės priemonės (max 2 balai): šiek tiek pertęsta, šiek tiek perspausta (labai tinka apibūdinimui citata: "lavonai praranda svorį" – gal taip tyčia?). už fantaziją 1,5
bendras balas ir išvada: vien jonvabaliais sotus nebūsi 4,0

Mąsčiau, kaip čia tuos taškus paskirstyti, skaitant netapačius kūrinius, kurių neriboja griežti raiškos reikalavimai ir numanomai skiria individualus kūrybinis bagažas. Nusprendžiau susikoncentruoti ties skirta tema, sugalvoti konkrečius, universalius kriterijus jos atžvilgiu ir pagal tai vertinti. Tad svarbu suprasti, jei tau skyriau mažesnį balą, nei kitiems, tai dar nereiškia, kad eilėraštis pats savaime nėra unikalus ir vertingas, ar net subjektyviai ir arba objektyviai geresnis, nei kūrinys, kuris gavo aukštesnį įvertinimą. Skyriau kūriniui po balą, jei:
- įskaitysiu kūrinyje žaltvykslės-klaidintojos vaizdavimą, konkrečiai to nepaminint, arba nuo klasikinės tautosakos nutolusią sąvokos interpretaciją.
- Kūrinyje nebus kalbama apie gamtos veiksnius (audros, lietūs ir pan.). Nebus žodžių/sąvokų: pelkė, ežeras, atspindys vandenyje, dangus, miškas, medžiai, gūdus miškas, karas, kova, pasiekiamas ir nepasiekiamas horizontas, rankos, ugnis/ugnelė, žiežirba, jonvabalis.
- Žaltvysklė vaizduojama ne kaip tik gamtinis ir arba mitologinis reiškinys, o personifikuotas subjektas.
- Jei neminima nei žaltvykslės, nei horizonto nugalėjimas, tačiau pastarieji perteikti kitomis literatūrinėmis priemonėmis (taip, tikrai taip).
Taip darau, nes manau, kad kiekvienas, kuris šiuos aspektus išpildė - vertas patekti į kitą etapą vien už temai skirtą dėmesį ir pastangas nestereotipizuoti užduoties, net jei jo literatūrinė raiška šlubuoja.
Penktą balą skyriau autoriaus gebėjimui sukelti man estetinį pasigerėjimą, malonumą. Tai visiškai subjektyvu ir neginčytina.

Žinai, kas yra neskoninga? Vartoti sąvokas, kurios lengvai išverčiamos ir arba nusakomos ir kurios išvertus ir arba nusakius nieko nepraranda.

Pats eilėraštis normalus. Nei geras, nei blogas, nei įspūdingas. Normalus, nenuviliantis, bet ir nesužavintis.

jeigu viskas pasakyta priešpaskutine ir paskutine strofomis, tuomet kam tie tauškalai iki? kas ta ji? kokia gėda ir kodėl gėda? kokie priešai? taip ir lieka neaišku.

kaip nors kada nors - tokios sakinių struktūros irgi minusas.

nepatiko. nėra eilėraščio idėjos. horizontas pritemptas.