Žinai, jei būtum pabaigęs savo "žavumu" - ir pats eilius būtų kur kas žavesnis. Pradžia tai nebloga (išskyrus gal tuos pabodusius gutentagus ir t.t.). Bet kažkur ties "ta akimirka" kyla įtarimas, kad pavargai turbūt po Europą trankytis - labai jau atmestina pabaiga. Jei taip tingėjai padirbėti prie vaizdelio ant kelio, tai nereikėjo net pradėti. Jau gana, kad visam eilėrašty ne itin rūpiniesi forma, vis kokį  skiemenį pameti - ritmas griūna ir mintį stabdo. O šiaip, keletas vaizdelių tikrai pradžiugino (kad ir apie konservus rapsuose arba "tokį nuoširdumą").

Forma -1,5. Kliuvinėja stipriai, o pabaiga - ypač nepatiko. Neišdirbta forma. Perkrauta mašinų pavadinimais. Tas "pirmyn tranzuot, atsiprašau, važiuot autostopu!" kažkaip nesižiūri. Labai daug -umų. nuoširdumas, pranašumas, žavumas
Turinys - interpretacija tiesioginė. Tema pristatoma pirmu sakiniu, po pirmų 3 eilučių nelieka nei Vilniaus, nei Lisabonos, nei ES.
Tai – bet kokių kelių paveikslas. 2.
Bendras įspūdis - 1,7
Labai pasisekė, kad neturi priešininko.

Šiek tiek popsinis „toks nuoširdumas”. Bet smagus. Neaišku, kaip baigtųsi, jei turėtų varžovą.

tiesioginė temos interpretacija.  techninis sprendimas irgi šiaip sau.

Gaila, kad tranzuoji viena, bet, kita vertus, sveikinu - be konkurencijos... toks truputį suveltas kalbėjimas tarp poetiškumo ir buitiškumo... bet va tokie, manau, tikrieji eilėraščiai... šiuolaikiški: apie save, apie kitus, bet niekam... tiessa, galėtų būt mažiau tos koncentracijos į visus moskvičius... gal sistemiškumo daugiau... bet taip darbelis geras... :)